Vilniuje restauruojamas unikalus sakralinės dailės kūrinys – Lukiškių Dievo Madonos ikona, kuri po metų turėtų sugrįžti į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, esančią prie Lukiškių aikštės.
Galutinių išvadų neteikiantys specialistai užsimena, kad ši ikona gali būti tikras atradimas – kito tokio seno tapybos kūrinio Lietuvoje nėra žinoma.
Maskvos tapybos mokyklos stiliumi nutapytą ikoną katalikų bažnyčiai restauruojančių ir ją tyrinėjančių specialistų teigimu, šis bizantiškosios sakralinės tapybos kūrinys galėjo būti sukurtas XV amžiuje, o į Lietuvą pateko septynioliktojo amžiaus viduryje galbūt kaip karo su Maskva grobis. Menotyrininkų teigimu, tokio senumo kūrinių Lietuvoje neturime, išskyrus seniausia iki šiol laikytą Vilniaus arkikatedros požemiuose išlikusią Nukryžiavimo freską.
Ikonos atsiradimą Lukiškių bažnyčioje tyrinėjanti menotyrininkė Tojana Račiūnaitė neabejoja, ši ant medinių lentų nutapyta ikona yra tikrai rusiškos ir greičiausiai maskvietiškos kilmės, ne ankstesnė kaip šešioliktojo amžiaus pradžios, tačiau per amžius ji ne kartą buvo užtapyta, kol virto labai nutolusia nuo originalo Madona su Kūdikiu.
Kaip Eltai sakė daugiau kaip metus ikoną restauruojanti P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos restauratorė Janina Bilotienė, jai teko ypač kruopščiai ir atsakingai, kad nebūtų pažeista seniausioji tapyba, sluoksnis po sluoksnio atidengti visiškai kitokios išraiškos ir formos Madonos ir Kūdikio veidus ir rankas. Daugelį garsiųjų Lietuvos Madonų paveikslų restauravusi J. Bilotienė, dažnai vedama vien nuojautos, atidengė grakštesnį Marijos kaklą, užtapytą ausies dalį, kaktą dailiu ovalu gaubiantį galvos apdangalą, vieną Kūdikio ranką, laikančią Šv. Rašto ritinėlį, o kitą – laiminančią.
P. Gudyno restauravimo centro vadovės dr. Jūratės Senvaitienės teigimu, Lukiškių Dievo Madona yra vienas sudėtingiausių restauruoti kūrinių, nes buvo daugybę kartų užtapytas. „Pirminiai tyrimai, kad ir kokiais moderniais aparatais juos padarytum, nerodo seniausiųjų sluoksnių, nors rentgenogramoje matosi, kad kažkas yra ne taip. Todėl ikonos tyrimai ir restauravimas vykdomi kartu, lygia greta. Restauratorei milimetras po milimetro atidengiant sluoksnį po sluoksnio, iškart daromi tyrimai – visa chemikų grupė pagal tapybos skerspjūvį nustato pigmentus, dažų rišiklius, lakus ir kt. Tyrimų darbai tęsiasi beveik iki tol, kol dirba restauratorius, todėl galutinės tyrimų išvados gimsta labai lėtai ir tiktai baigiant restauruoti”, – komentavo Eltai J. Senvaitienė atsargias chemijos laboratorijos darbuotojų užuominas dėl galimo ikonos amžiaus.
Pasak J. Senvaitienės, yra visa plejada Madonų, kurios buvo tyrinėtos ir restauruotos lygiagrečiai, pavyzdžiui, Palangos bažnyčios Madona. „Galutinės išvados susiformavo tik tada, kai nuėmėm tuos keturiolika ar penkiolika užtapymų ir pamatėm, kas yra toji tikroji Madona, nutapyta XVII amžiuje. Lukiškių Madona irgi nėra jokia išimtis, bet išimtis galbūt tokia, kad čia randame dar ankstesnius laikus. Galbūt galima galvoti ir apie penkioliktą amžių, bet galutinių išvadų dar nėra, turime dar metus laiko tyrinėjimams”, – teigia J. Senvaitienė.
Menotyrininkės T. Račiūnaitės teigimu, Lukiškių Dievo Motiną galima lyginti su vadinamąja „Didžiąją Hodegetrija” iš Maskvos Kremliaus Voznesensko vienuolyno, nutapyta 1482 metais ir dabar saugoma Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Taip pat ikona lygintina su XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje vidurio Rusijoje vyravusiai Dionisijaus mokyklai priskiriama „Dievo Motina Hodegetrija”, nutapyta penkiolikto amžiaus pabaigoje, dabar saugoma Rostovo Kremliaus muziejuje, bei Dionisijaus mokyklai priskiriama Smolensko Dievo Motina iš Troicos Sergijevo vienuolyno lobyno.
Lukiškių Dievo Motinos ikoną tikimasi baigti restauruoti iki kitų metų Velykų, kai sakralinis kūrinys bus sugrąžintas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai Vilniuje.
