Apie ką gali būti jaunos moters romanas? Meilę, vyrus, keliones? 30-ies rašytoja Aleksandra Fomina debiutinį romaną „Mes vakar buvom saloje“ parašė apie… tave. Kuo labiau artėsi prie knygos 400 puslapio, tuo daugiau savęs atrasi.
Knygoje aprašomas nuobodus darbas, vakarai su draugais, gyvenimas Londono skvotuose, pažintis su subkultūromis, alternatyviu pasauliu, joje taip pat rasi daug muzikos ir dar daugiau dalykų, kasdien supančių pagrindinę veikėją Ūlą, tave, A. Fominą.
Kalbamės su rašytoja…
Kuomet susisiekiau su Jumis dėl interviu, prasitarėte, kad kaip tik šiuo metu turite daug laisvo laiko. Ką veikiate po romano išleidimo?
Dirbu anglų, rusų, ispanų kalbų vertėja, rašau knygų apžvalgas, straipsnius įvairiems kultūros leidiniams. Pasirodžius romanui, noriu šiek tiek pailsėti, nes darbas tikrai nebuvo lengvas. Leidžiu sau savotiškai atostogauti: stengiuosi dažniau susitikti su draugais, eiti pasivaikščioti, lankytis renginiuose, keliauti, būti gamtoje. Būtent tokiu laikotarpiu mane ir užtikote.
Kaip vienu sakiniu pristatytumėte savo romaną „Mes vakar buvom saloje“ jo neskaičiusiam žmogui?
Tai knyga apie kelis draugus, gyvenančius Kaune, o vėliau Londone. Šiame romane norėjau parodyti, kad šiuolaikinis jaunimas – nepaprastai plati sąvoka, kad vienos tiesos nėra. Viską šiame pasaulyje galima pamatyti įvairiais kampais, tik taip įmanoma surasti harmoniją ir suprasti kitus.
Knyga žavi kuriamo Ūlos portreto gyvumu, jos pojūčių tikrumu. Kiek apskritai Ūloje yra Jūsų pačios Kaune gyvenančios, knygyne dirbančios, vėliau Londone skvotaujančios merginos?
Gimiau, užaugau ir bakalauro laipsnį įgijau Kaune, vėliau nemažai laiko praleidau Londone, tačiau romanas nėra grynai autobiografinis. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, iš Ūlos jau „išaugau“ – knygą rašiau kelerius metus, per tą laiką daug kas pasikeitė, pati nemažai išmokau, kai kurie jos pasisakymai ar poelgiai dabar atrodo šiek tiek per radikalūs. Vis dėlto ji yra man labai artima tiek mąstymo, tiek gyvenimiškos patirties atžvilgiu. Į Ūlą „sudėjau“ nemažai savo draugų portretų ir istorijų: pavyzdžiui, aš knygyne niekada nedirbau, bet dirbo man labai artimas žmogus, kasdien dalijosi įspūdžiais, kurie pateko į knygą. Tas pats dėl skvotų: po gabalėlius rankiojau įvairių žmonių pasakojimus, papildžiau juos savo patirtimi, todėl Ūlos istorija – tarsi įvairių žmonių pasakojimų „koliažas“.
Per visą romaną Ūlą lydi draugystės tema. Galiausiai penkių draugų keliai išsiskiria. Galbūt draugų apskritai nėra?
Manau, dabartinėje sistemoje, kai žmogus priverstas beveik visą savo laiką paaukoti darbui, draugai yra gyvenimo dalis, padedanti mums neprarasti savojo „aš“, primenanti, kad yra kai kas svarbiau už pinigus ir valdžią. Sakoma, kad meilės nenupirksi, o tikrus draugus taip ir atpažįsti.
Visai natūralu, kad draugų keliai išsiskiria, nes niekas nestovi vietoje, gyvenimas susideda iš susitikimų ir išsiskyrimų. Į vienų draugų vietas gali ateiti kiti, dėl to nereikėtų daryti išvados, kad draugystės nėra. Man draugai nėra tik tie, su kuriais susitinkama pasilinksminti ar kartu apsipirkti. Sutikus gerą draugą, kad ir po kelerių metų, vistiek atsiranda tas, kas jus sieja, kartais užtenka vienas kitam pasakyti porą sakinių ir vėl ilgai nesimatyti, jaučiant tą ryšį.
.jpg)
Jūsų romane nėra meilės linijos. Pripažinkite, tai tikrai keista. Kodėl Ūla taip ir nesusirado vaikino?
Na, ir klausimas… Ar jau taip neįprasta skaityti apie merginą be vaikino? Juk nebe XIX a. gyvename, merginos yra savarankiškos asmenybės, joms nebūtina įsikibti į vaikiną, kad save realizuotų. Tiek literatūroje, tiek tikrovėje moterys ir vyrai kuo puikiausiai gyvena ir be antrosios pusės.
Kaip kritikei neretai tenka skaityti lietuvių autorių knygas, kuriose visos moterų problemos išsprendžiamos banaliu būdu: štai ji gyvena, tyrinėja pasaulį, mąsto, blaškosi, bet atsiranda vyriškis, pradeda rodyti dėmesį, ir toliau veiksmas sukasi tik apie jį. Tas populiarus tarp lietuvių įsitikinimas, kad tik vyras gali padaryti moterį laimingą, yra, švelniai tariant, atitolęs nuo realybės.
Žinoma, iš mano pasisakymų nereikėtų daryti išvadų, kad esu kietaširdė ar teigianti, jog „meilės nėra“, tiesiog rašant šią knygą mane domino kiti dalykai.
Romanas baigiasi fraze „kasdienybė yra kažkas šventa“. Ar gyvenime vadovaujatės šia sąvoka? Ar Ūlai pavyko ja vadovautis?
Tai citata iš Genovaitės Bončkutės kūrybos: jos nedidelė knyga „Laukiniai prisiminimai“ sužavėjo nuoširdumu. Žmonės dažnai linkę „nurašyti“ smulkius dalykus, kurie sudaro kasdienį gyvenimą.
Seniai save pripratinau gyventi viena diena. Tai nereiškia, kad vakare užbraukiu praėjusios dienos patirtį – atvirkščiai, kiekviena diena man kažkuo ypatinga. Dėl to ir dienoraštį rašau: nenoriu būti viena iš tų darbo bičių, kuri vieną dieną susivokia, kad gyvenimą praleido kaip automatas, nejausdama savęs. Jei vertinsime tik didelius pasiekimus – diplomus, namų statybas, brangių daiktų įsigijimą, jungtuves, gimimus ir jubiliejus – tiesiog sudėsime „varneles“ ir toliau dūsausime, kad gyvenimas eina pro šalį.
Kasdienybė daug kam asocijuojasi su žodžiu „pilka“, tačiau tas stereotipas galioja tik tiems, kam reikia pramogas pakišti po nosimi, kaip tam buliui, pamosuoti raudonu skuduru, kad atsipeikėtų. Kiekvieną akimirką norėčiau jausti, kad tai mano gyvenimas, o ne kažkieno sugalvotų siekių vaikymasis. O ar pavyko Ūlai vadovautis šiuo posakiu – tegul sprendžia skaitytojai. Man atrodo, romanas yra būtent apie tai, kaip nepavirsti darbo gyvuliu, išsaugoti sugebėjimą vertinti laiką ne pinigais, o pojūčiais, įspūdžiais, santykiais, ryšiais su pasauliu.
Knygoje išties nemažai dainų tekstų. Kokia jų paskirtis? Ką apskritai gyvenime jums reiškia muzika?
Romane daug dainų tekstų, nes man atrodo, kad muzika gali perteikti būseną kur kas stipriau ir subtiliau nei žodžiai. Apie tai jau užsiminiau pirmoje savo knygoje „Nepaprastoji padėtis“: viename apsakyme mergina (beje, taip pat vardu Ūla) samprotauja apie elektroninės muzikos kūrimą. Kasdien klausytis muzikos man taip pat natūralu, kaip valgyti ar valytis dantis: net miegu įsijungus internetinį radiją. Kartais, kai draugai paklausia, kaip sekasi, lengviau sekasi atsakyti įjungus tam tikrą dainą. Muzika man yra kaip oras, visa ko fonas, nors ir tylos nebijau. Klausausi nuo liaudies dainų iki „goa“, nuo psichodelinio roko ir pankroko iki Sigur Ros, nuo „ambient“ iki hiphopo. Vieninteliai stiliai, kurie niekada netraukė – metalas ir klasikinė muzika. Netgi grupės „Empti“ daina „Mes vakar buvom saloje“ įkvėpė „pasiskolinti“ sakinį knygos pavadinimui.
Kas kūrė knygos viršelį? Pamenu, Knygų mugėje, „Kitų knygų“ stende, pirmiausia pastebėjau Jūsų knygą.
Norėjosi, kad viršelio tema būtų susijusi su miesto ir ypač skvotų kultūra. Netikėtai draugė videomenininkė prasitarė, kad „Facebook’e“ matė Londone gyvenančio lietuvio nuotraukas. Taip susipažinau su Tomu Urbelioniu, talentingu fotografu, gyvenusiu skvotuose. Viršelyje vienas iš jų ir pavaizduotas. Teko prašyti leidimo naudoti nuotrauką ne tik Tomo, bet ir iš sieną apipavidalinusio Artūro Rožkovo, ir greta jos sėdinčių žmonių. Visi buvo patenkinti, kad liks įamžinti knygos viršelyje.
Paskutinis klausimas – kodėl romanas toks ilgas? Ar nesulaukėte redaktoriaus pasiūlymų – jį sutrumpinti, kad ir perpus?
Nesu lakoniškumo ir minimalizmo šalininkė – nei literatūroje, nei gyvenime. Lengviau sekasi daug prirašyti ir vėliau išbraukti – nesu iš tų, kurie svarsto kiekvieno žodelio naudingumo koeficientą. Maniau, kad įteikus tekstą leidėjui, jis nuspręs, ką galima trumpinti. Tačiau redaktorius Darius Kauzanas tvirtai pareiškė, kad nieko neišmes, nes romanas yra vientisas ir tokie „karpymai“ vardan taupumo sutrikdytų jo vidinę struktūrą. Juokavome, kad teks spausdinti ant pigiausio popieriaus, kokį įmanoma rasti.
Suprantu, kad storą romaną nelengva įveikti, tačiau itin gerbiu tuos skaitytojus, kurie perskaitė visą: vertinu jų kantrybę. Manau, kad tik perskaičius iki galo galima suvokti, kas romane iš tikrųjų įvyko. Norėčiau, kad šios knygos skaitymas būtų panašesnis į kelionę, o ne į gatvės perbėgimą.
