Su Lietuvos teatro ir kino šviesuoliu – aktoriumi Donatu Banioniu – susitinku jo jaukiuose namuose Šnipiškėse.
Kadangi pastaruoju metu aktorius nelinkęs bendrauti su žiniasklaida ir apskritai jau kurį laiką kur kas dažniau renkasi ramybę nei susitikimus, šis vizitas jau vien dėl to neeilinis. Eidama susitikti neturėjau jokių išankstinių nuostatų, neskaičiau nieko, kas apie jį parašyta per pastaruosius keletą metų, neklausiau kitų žmonių nuomonės. Tiesiog norėjosi tą susitikimo valandą skaityti gyvą legendą kaip knygą, klausyti ir pajausti, kas dedasi širdyje to, kuris visą savo gyvenimą pašventė teatrui ir žmogiškosios esmės paieškoms.
Gerbiamas Donatai, regis, dabar jus supa tokia ramybė – absoliutus įsiklausymas į save ir aplinką. Ar taip ir jaučiatės?
Mane daug kur kviečia – į Baltarusiją, Rusiją, bet aš atsisakau. Dabar nieko neveikiu. Anądien sudariau žmonių, su kuriais teko dirbti teatre, sąrašą – beveik visi mirę. Esu vienintelis iš savo teatro, sulaukęs 87 metų.
Kas Jums padėjo taip ilgai išlikti jaunam? Optimizmas?
Jokio optimizmo, gyvenu vienas, visko atsisakau, nes man daug geriau būti vienam. Išgyvenu tokią tikrovę, kokia ji yra, nesistengdamas jos keisti, juk Nojaus amžiaus nesulauksiu.
Grįžkime į praeitį ir pakalbėkime apie didelius darbus…
O ką čia kalbėti, tegul šneka tie, kurie visa tai matė iš šalies. Aš visą gyvenimą dirbau, turėjau pasiūlymą – ėjau. Teatre buvau nuo 1941 metų. Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Tiesa, apie buvusius laikus negalvoju.
Anuomet vyravo kitoks supratimas: ką duodavo, tą vaidindavai, nebuvo taip, kad ateini ir prašai vaidmenų, taip, kaip dabar. Viskas priklausė nuo režisieriaus Juozo Miltinio valios. Kitoks buvo ir pats teatras – jį kūrė asmenybės, o ne teatro studijos ar kažkas. J. Miltinis nepriėmė į trupę nė vieno žmogaus iš kito teatro, kitos studijos ar konservatorijos. Priimdavo žmones iš gyvenimo: ką priėmė – tas vaidino.
Taigi Jūs buvote tas J. Miltinio rastasis? Kur Jus rado?
Mokiausi Kauno amatų mokykloje, keramikos specialybės. Kai J. Miltinis grįžo iš Paryžiaus, negavo darbo teatre, jam skyrė organizuoti saviveiklos užsiėmimus Darbo rūmų teatre. Ten atėjo aktoriai Vaclovas Blėdis, Jonas Alekna.
Aš irgi labai norėjau ten patekti, bet buvau per jaunas. Kai užbaigiau Amatų mokyklą, tuomet V. Blėdis, kuris metais anksčiau už mane išėjo iš Amatų mokyklos ir buvo priimtas į Panevėžio teatrą, pristatė mane J. Miltiniui. Taigi iš Kauno nuvykau į Panevėžį ir ten likau. Nuolat buvau mokomas galvoti apie meną, o ne apie tai, kaip kur kavos išgerti.
Jūsų žodžiuose įžvelgiu nostalgijos. O kaip dėl dabartinio teatro – koks jūsų požiūris į jį?
Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet jei rodo per televizorių, tuoj pat išjungiu, nes man baisu, ką jie ten daro. Dabartinis teatras – pasikraipymai. Cirke geriau parodo. Dabar neretai aktoriai ant scenos elgiasi kaip klounai.
Mes kurdavome žmogaus gyvenimą, o dabar – ką jie perteikia? Nuo pat graikų laikų patys taikliausi kūriniai parašyti žmogui, o ne išoriniam pasauliui.
Einate į teatrą?
Buvau keletą kartų nuėjęs, nepatiko. Dabar neva stato Šekspyrą, bet Šekspyro ten maža – tai miltais barstosi, tai vėl kuo, aplink stalą šoka.
Kaip suprantu, Jūsų dienos bėga be teatro…
Liko tik prisiminimai. Atsimenu tuos, kurie paliko didelį įspūdį, pavyzdžiui, rusų režisierių Andrejų Tarkovskį. Jis giliai mąstė, mokėjo atskleisti žmogiškąją esmę.
Ką laikote savo kūrybos viršūne?
Viena iš didžiųjų – „Solaris“. Bet čia vėlgi priklauso nuo mąstymo – po šio filmo buvau gavęs laišką, kuriame prašoma daugiau tokioje „chaltūroje“ (liet. menkavertis) kaip „Solaris“ nebesifilmuoti.
Taigi koks tas aktoriaus kelias?
Priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi dirbi. Aš neturėjau galimybės dirbti be režisieriaus. Mano tikrasis mokytojas, pastatęs mane ant kojų, padėjęs man tapti D. Banioniu – J. Miltinis. Jis keldavo aukštus reikalavimus, sakydavo: „Donatai, tu čia nesikraipyk, tu atskleisk esmę. Mąstyk, kodėl žmogus žudysis, ką jis galvoja“.
Ar įmanoma taip giliai išgyventi kito likimą? Kaip pavykdavo taip giliai priimti kito likimą į savo sielą?
J. Miltinis mane smarkiai kritikuodavo, sakydavo, kad plaukiu paviršiumi. Jeigu rimtai, man brangūs yra gal penki vaidmenys, kuriais aš atskleidžiau žmogiškąją esmę, perteikiau, kodėl žmogus nesugeba prasmingai gyventi. Taigi vaidinau 70 filmų, o iš jų gal tik 5 geri.
Gal esate pernelyg savikritiškas?
Ne, aš suprantu, ką sakau. Suvokiu, ką norėjo pasakyti „Solaris“, „Niekas nenorėjo mirti“, gal dar vienas kitas, o ką kiti?
Kaip režisierius J. Miltinis sugebėdavo padaryti, kad aktorius atsiskleistų taip, kaip jis norėjo?
Ne su visais tai pavykdavo. Keletas žmonių spjovė į viską ir išėjo, nes tie reikalavimai nepatiko.
Ne paslaptis, kad J. Miltinį daug kas vadino netgi tironu. Iš kur ta Jūsų kantrybė…
Man viduje buvo labiau priimtina, matyt, negu kitiems. Bet, aišku, kartais tikėdavausi geresnio atlikimo, išeidavo blogiau…Tironu vadino nevykėliai, tie, kurie kažką nuveikė – nevadina, o tie, kurie išėjo iš teatro, taip sako.
Esate apkeliavęs visą pasaulį. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Europoje nėra valstybės, kurioje nebuvau. Daug teko svečiuotis Italijoje, kuri paliko neeilinį įspūdį. Net popiežiaus Povilo VI esu palaimintas. Tuo metu buvo uždrauta artėti Dievo link, bet aš, pamelavęs, kad einu į parduotuvę, pasiėmiau Romos miesto žemėlapį ir nuėjau į Vatikaną.
Ar aktoriaus kelią buvo sunku suderinti su asmeniniu gyvenimu?
Iš pradžių keletas poras, kurios norėjo kurti šeimas, J. Miltinio nurodymu turėjo išeiti iš teatro. Kai aš tuokiausi, 1948 metais, tai jau buvo Tarybų valdžia, manęs iš teatro neišvarė, nes buvau iki vedybų jau 7 metus praleidęs teatre. Tais laikais niekas nenorėjo, kad teatre būtų šeimų, nes teatras turėjo būti asmenybių sambūris, o ne taip, kad vyras su žmona pradėtų diktuoti sąlygas.
J. Miltinis – tarsi centrinė Jūsų gyvenimo figūra, ar žmona nepavydėdavo?
Ne, ji pati buvo aktorė. Dirbo su J. Miltiniu. Atėjo amžius meilei ir susituokėme. Viskas, kas gyvenime padaryta gražiausio, padaryta iš meilės, juk visas pasaulis kūrėsi dėl meilės.
Kas buvo sunkiausia karjeros metu?
Režisieriaus reikalavimai. Tie žodžiai: Donatai, tu neperteikei herojaus mąstymo, tu tik kraipaisi. Dabar mene tam tikras nuosmukis. Pasakysiu linksmai: miltų pabarstė, kelnes numovė – ir teatras. Bet, žinoma, priklauso nuo to, kas kaip žiūri: tiesiog jauti – prie širdies ar ne, jei nesuprantu, tai nesuprantu. Kiti giria giria, o aš tik ranka numoju.
