Stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatai ne vieną nuvarė į neviltį: juk ant kortos – ateitis, kurią, rodos, sugriovė vos keli balai. Apokaliptinių nuotaikų prislėgtiems buvusiems abiturientams verta susipažinti su Medartu Dabašausku. Šis 28 metų vyras šiemet išlaikė biologijos egzaminą, kad galėtų studijuoti išsvajotąją kineziterapiją.
Kaip skelbia Nacionalinis egzaminų centras, šiemet valstybinius brandos egzaminus laikė 899 eksternai, t.y. asmenys, jau įgiję vidurinį išsilavinimą, bet pageidaujantys laikyti egzaminus. Mums jau žinomas Medartas, nepabūgęs apversti savo gyvenimo aukštyn kojomis, primena: galite egzaminą laikyti ir kitąmet, ir net po pusamžio.
Kas jus pastūmėjo laikyti egzaminą šiemet?
Biologijos egzaminą laikiau tikėdamasis pagerinti savo konkursinį balą. Man pavyko – surinkau 92 proc. Jau turiu vieną aukštąjį išsilavinimą, tačiau ėmiau domėtis masažais, tad nusprendžiau tapti kineziterapeutu.
Abitūros egzaminus laikiau dar 2001 m., bandžiau stoti į Karo akademiją, deja, nesėkmingai. 2002 m., perlaikęs tris egzaminus, galų gale pasiekiau savo tikslą ir pradėjau krimsti karybos bei politikos mokslus. Nors mokytis buvo įdomu, supo šaunūs, įdomūs žmonės, niekad nejaučiau visiško pasitenkinimo, vidinio komforto. Baigęs mokslus dar 3,5 m. buvau karininkas, kol, susiklosčius aplinkybėms (nauja tarnybos vieta bei žmonos nėštumas), priėmiau sprendimą trauktis iš krašto apsaugos. Daugybė žmonių atkalbinėjo mane nuo šito žingsnio, minėdami karinės tarnybos finansinius bei socialinius privalumus, karjeros galimybes bei nedarbo šalyje augimą. Tačiau tas vidinis nerimas bei jausmas, kad esu ne savo vietoje, nugalėjo ir privertė padaryti lemiamą sprendimą.
Dabar dirbu pirtininku, uždirbu keturiskart mažiau nei anksčiau. Ar gailiuosi savo sprendimo? Ne. Tai tik pradžia, tramplinas naujiems mano gyvenimo iššūkiams. Turiu laisvę rinktis.
Kiek laiko skyrėte pasiruošimui? Kokių sunkumų kilo?
Savarankiškai rengiausi tris mėnesius. Mokytojai entuziastingai mane palaikė, pagelbėjo mokykliniais vadovėliais. Šiemet norintys laikyti brandos egzaminus eksternai turėjo pateikti prašymus iki kovo 7 dienos, tad iki egzamino liko nemažai laiko.
Pagrindinis sunkumas, su kuriuo teko susidurti, – laiko trūkumas: turiu nuolatinį darbą, o namie auga 1,5 metukų dukrytė, tad mokslams laiko turėjau nedaug. Tekdavo keltis, kol šeimyna dar miega, darbe pietų pertraukas praleisdavau prie vadovėlių. Nepaprastai daug padėjo mano žmona, stengdamasi sudaryti palankias mokymuisi sąlygas.
Kaip artimieji ir draugai vertino Jūsų apsisprendimą?
Artimieji palaikė ir džiaugėsi rezultatais, suprasdami, kad šis pasirinkimas, priešingai nei ankstesnis, yra brandus. Pirmąjį darbą, žinoma, pasirinkau ne per prievartą, bet šį kartą suprantu, kokia veikla man iš tiesų teikia malonumą. Draugai iki šiol stebisi ir giria. Vieni sako, kad tikrai negalėtų padaryti to paties, kiti, kad tokio amžiaus niekas jų nepriverstų ruoštis egzaminams. Į tai atsakau: „Niekada nesakyk niekada”, juk pats dar prieš pusmetį net nemaniau, kad vėl kibsiu į studijas.
Kokių patarimų turite žmonėms, kurie nuspręstų pasekti Jūsų pavyzdžiu?
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, tad patarimas vienas: darykite tai, kas nuo Jūsų priklauso. Niekas nėra apdraustas nuo netinkamų sprendimų, bet veikti yra tikrai geriau, nei vėliau graužtis, kad net nepabandei. Svarbus sprendimas – tai naujo kelio pradžia. Kur jis nuves, nežino niekas, tačiau tikiu, kad kas be įvyktų, viskas tik į gerą.
Kalbant apie praktinę pusę, svarbu paruošti visus dokumentus. Be prašymo laikyti egzaminą, kurio teikimo terminai gali keistis, eksternas taip pat privalo pateikti pasą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei vidurinį išsilavinimą liudijantį dokumentą. Už kiekvieną pasirinktą laikyti brandos egzaminą eksternas įmoka 50 litų ir kvitą pateikia kartu su kitais dokumentais.
Ar priskirtumėte save besimokančių visą gyvenimą žmonių kategorijai?
Savęs nepriskirčiau tokiai kategorijai, jei omeny turimas mokymasis švietimo įstaigose, tačiau visais 100 proc. priskiriu, jei kalbame apie gyvenimo mokyklą. Stengiuosi išmokti gyvenimo pamokas iš įvairiausių susiklosčiusių situacijų. Ir kuo daugiau turiu patirties, tuo labiau suprantu, koks silpnas žmogutis esu. Tada mintis, kad mokytis nevėlu, kur begyventum ir kiek tau bebūtų metų, kirba dar įkyriau.
