Krepšinio šalyje Lietuvoje daugeliui jau turbūt į kraują įaugo bruožas nuolat burtis su draugais ir palaikyti šios sporto šakos nacionalinę rinktinę arba mėgiamą klubą. Kai kuriems tai laisvalaikis, kitiems gi – gyvenimo būdas.
Tačiau kaip lietuviai išreiškia savo palaikymą kitose sporto šakose? Ar esame linkę į atvirą agresiją, kaip lenkų ir anglų futbolo chuliganai? Kaip susijęs patriotiškumas ir kietų daiktų svaidymas į aikštelę?
Su triukšmingomis, agresyviomis sporto šakomis ir jų palaikytojais kontrastuoja šalyje šiokį tokį pakilimą išgyvenantis tenisas. Ričardo Berankio, Lauryno Grigelio ir kitų sportininkų sėkmė teniso kortuose lėmė ir šios itin kultūringos sporto šakos populiarėjimą tarp tautiečių. Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas sako, kad specifinis sirgalių palaikymas yra sena tradicija: „Jis pakankamai skiriasi nuo kitų sporto šakų, jau vien reikalavimu žaidimo metu laikytis tylos. Jokiame kitame sporte tokio dalyko nepastebėsi. Tai seniai įsigalėjusios tradicijos, tačiau šiek tiek skiriasi priklausomai nuo turnyro: tarkim, Deviso taurės metu į tai žiūrima kiek liberaliau nei klasika laikomame Vimbldono turnyre“.
Kultūringo sporto kultūringi sirgaliai
Kamuoliukui lakstant iš vienos pusės į kitą, teniso aikštėje privalo stoti mirtina tyla, sirgaliai skatinami gerbti varžovus ir vieni kitus, netriukšmauti, elgtis kultūringai. Lietuvoje, pasak R. Grušo, teniso sirgaliai šių taisyklių paiso, tačiau už teniso kortų tokia kultūra dar nenukeliavo: „Būkim biedni, bet teisingi: didžiojo teniso Lietuvoje turime labai mažai, taigi ir tradicijų. Bet šių taisyklių laikomės, jos globalios, universalios. Tik gal dėl nepatyrimo ar dėl to, kad didžiojo teniso matome retai, dažniau paspygaujam, patriukšmaujam viešose vietose“. Tačiau, nors ir pripratę prie audringo palaikymo stebėdami tenisą draugų būryje kažkur bare, mes dar neprilygstame pietiečiams: „Portugalų teisėjas neseniai pasakojo, kad antai Pietų Amerikoje Deviso taurės susitikimai visai kitokie, čia daugiau pietietiško karščio: prie svečių komandos viešbučio naktį būriuojasi sirgaliai, dainuoja dainas, neleidžia miegoti. Atvirajame Australijos turnyre prieš keletą metų įvyko didelės muštynės, berods tarp serbų ir bosnių. Taigi, emocijų pasitaiko ir tenise, tik už kortų ribų“, – pasakojo Lietuvos teniso sąjungos prezidentas.
Galbūt tai kažkiek lemia ir teniso, kaip pačios sporto šakos, kultūringumas? Juk stebime ne vienas kitą stumdančių ar kitaip fiziškai „skriaudžiančių“ sportininkų minią, o tik du kamuoliuką mušinėjančius žaidėjus. O tai, kad nemaža dalis žaidimo vyksta visiškoje tyloje, turbūt paverčia reginį dar ypatingesniu. Juk neimsi tokioje aplinkoje šokinėti ir rėkauti. Tačiau ir toks palaikymas gali būti šiltas – svetur titulus skinantys šalies tenisininkai sirgalių dėmesio nestokoja: „Kiek teko girdėti, bent didžiųjų turnyru metu žaidžiant R. Berankiui, pavyzdžiui pernai Vimbldone ir šįmet atvirajame Australijos čempionate, palaikymas buvo juntamas, buvo ir vėliavos spalvomis išsidažiusių žmonių. Remigijus Balžekas (Lietuvos rinktinės vyr. treneris ir R. Berankio mokytojas, – aut. past.) man sakydavo, kad tie dalykai jiems visada svarbūs ir labai padeda“, – sakė R. Grušas. Pasiektus rezultatus žinome – taigi, gal Lietuvos sirgaliai jau kažkiek pasitarnauja ir tenisininkams. Aišku, iki tikrai ištikimo palaikymo čia mums dar toli.
Oranžinio kamuolio mėgėjai – Lietuvos talismanas
Artėjant Europos čempionatui Lietuvoje, krepšinio sirgaliai dabar pastebimiausi. Kamuolio varymas per visą Lietuvą, krepšinio aitvaro laidymas ir kitos akcijos rodo, kad žmonės domisi ir laukia įspūdingų kovų arenose. Nors pavienių smurto protrūkių tarp aršių krepšinio sirgalių pasitaiko, lietuviai šioje sporto šakoje negarsėja agresyvumu: „Sirgalius sirgaliui nelygu, bet nemanau, kad Europos kontekste Lietuvos sirgaliai aršūs ar agresyvūs. Mūsų mentalitetas ramesnis nei pietiečių, pavyzdžiui, graikų, kurių „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ fanai kariauja tiesiogine to žodžio prasme“, – dėstė savo nuomonę ištikimas krepšinio gerbėjas Vytautas Alminas.
Tie žmonės, kurie ateina į rungtynes kelti muštynių, nelaikomi tikrais sirgaliais. „Jie ateina ne komandos palaikyti, o ieškoti konfliktų su kitos komandos gerbėjais. Toks elgesys nepuošia nei sporto renginio, nei kelia komandos, kurią jie neva palaiko, prestižą“, – pasakojo V. Alminas. Kaip bebūtų, džiugu pripažinti, jog krepšinio fanai iš Lietuvos geriau pažįstami dėl įspūdingų būgnų, žymiojo Sėklos barzdos ir aistringo palaikymo, o ne dėl noro laidyti raketas į aikštę ar smogti varžovų atributika pasidabinusiam žmogui. Džiugu, kad geltonai žaliai raudona armija tribūnose užsieniečiams dažniausiai kelia pavydą, o ne pasibjaurėjimą – ištikimai rinktinę lydintys sirgaliai yra savotiškas mūsų šalies talismanas ar prekinis ženklas: „Lietuvos krepšinio sirgaliai yra vieni geriausių pasaulyje, tokiais save laikome ne tik mes, bet ir kitos valstybės, kuriose krepšinis nėra paskutinėje vietoje“, – sakė aistruolis.
Futbolo tribūnose – chuliganų mūšio laukas
Atsigręžkime į futbolą, kurio vadinamieji chuliganai yra it atskira subkultūra su savais džiunglių įstatymais, garsėjanti žvėriškais susirėmimais. Be galo arši Lenkijos klubo „Legia“ gerbėjų armija, stadionuose kelianti neregėtas smurto bangas, prisidėjo prie besiformuojančios nuomonės, jog jų tautiečiai jau lenkia tokių fanų agresyvumo tradicijomis garsėjančią futbolo tėvynę Angliją.
Lietuvoje gi sportinis chuliganizmas, paskanintas rasizmu ir fanatišku nacionalizmu, dar nėra tiek pažengęs: „Palyginus su Vakarų Europa ar Rytų Europos bei Balkanų šalimis, Lietuvos fanai yra labai ramūs“, – sakė vienas tinklapio Patriotai.lt lankytojas. Išties, pas mus tokių masinių muštynių, kokios nieko nestebina Serbijoje, Anglijoje ar kitose šalyse, stadionuose pasitaiko nedažnai.
Paklaustas apie minėtame tinklapyje besiburiančių skinų (skustagalvių) vaidmenį smurto protrūkiuose tribūnose, anonimu panorėjęs likti Patriotai.lt lankytojas ėmėsi juos ginti: „Tai stereotipas, sumaišantis į vieną eilinius treninginius chuliganus, futbolo ultras ir skinus. Kadangi Lietuvos visuomenėje labiau žinomas skinų judėjimas, negu futbolo ultrų, dažniausiai visi neigiami dalykai surašomi jiems“. Futbolo ultros – visame pasaulyje paplitęs fenomenas, fanatiškų sirgalių judėjimai, žinomi dėl savo agresyvumo, politinių ar rasistinių polinkių. Išties, perdėm patogu suversti kaltę konkrečiai žmonių grupei, nors iš tiesų nebūna aišku, ar prasikaltusieji išvis priklauso kokiam nors judėjimui. Kaip bebūtų, incidentų būta įvairiausių – rasistiniai plakatai, užgaulus elgesys jau pelnė Lietuvos futbolo federacijai nemenkas baudas.
Peršasi paprasta išvada: sirgaliai, kaip ir visi žmonės, paklūsta įvairiausiai įtakai – tiek bendram savo aplinkos (šalies, miesto, šeimos) kultūriniam klimatui, tiek sporto šakos palaikyme įsigalėjusioms, dažnai ir nerašytoms, taisyklėms. Ne paskutinis čia ir bandos sindromas arba bent noras nelikti balta varna. Žinoma, viskam yra ribos, ir, jei jau nusprendėte mesti plytą, tai Jūsų pačių, o ne visų sirgalių, kultūros lygio atspindys.
Martynas Gedvila
.jpg)
Šis straipsnis publikuotas rugpjūčio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai, kurie greitai pasirodys portale:
Kerlingas – žaidimas su šluotomis, bet ne šlavėjams
Rope Jumpingas – laisvė, prilaikoma virvių
Tinkama mityba pagal sporto šakas
Stilingas krepšinis: nuo sijonėlių iki baggy šortų
Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra
