„Istorija yra gryniausia nesąmonė“, – taip kažkada pasakė H. Fordas. Ir tikra tiesa – apie vieną menkiausią istorinį įvykį yra šimtai skirtingų nuomonių, skirtingos šaltinių interpretacijos, todėl net galima teigti, kad niekas nežino, kaip viskas iš tiesų viskas vyko istorijoje
Todėl istorikai, antropologai ir archeologai kiekvieną dieną dirba ieškodami šaltinių ir kitų įrodymų, tam, kad pagaliau išsiaiškintų tiesą. Kartais net menkiausia iškasta šukė gali pakeisti šimtus metų žmonėms skiepytą „istorinę tiesą“.
Rimtus įvykius palikime istorikams, o populiarioji istoriją turi galybę kraują verdančių istorijų ir legendų. Jas taip pat nagrinėja istorikai. Štai, keletas mitų, kurie visai neseniai buvo paneigti istorijos profesorių.
Ledi Godiva viešumoje nepasirodė nuoga
Ledi Godiva – anglosaksų grafienė, įamžinta Alfredo Tennysono poemoje. Istorikai kažkada buvo įsitikinę, kad gražuolė prajojo nuoga per Koventrio miestą tam, kad jos vyras sumažintų mokesčius miesto gyventojams. Toks protestas tapo tikra XI a. legenda.
Žinoma, ši legenda kurstė istorikų ir antropologų aistras – ar iš viso egzistavo tokia ledi Gadiva? Juk nors Godiva turėjo gyventi XI a., pirmieji šaltiniai pasirodė tik XIII a., o A. Tennysonas Godivą poemoje įamžino tik praėjus 800 metų – XIX a.
Atrodo, kad kol kas ši legenda ir liks tiesiog gražia istorija, be jokių rimtesnių įrodymų: kol kas nerandamas nei vienas šaltinis, patvirtinantis tokio protesto tikrumą.
Vikingai ant šalmų netvirtindavo ragų
Visi filmuose esate matę moteris prievartaujančių ir turtą grobiančių vikingų. Jų istoriniai žygiai dažnai atgimsta filmuose (tiesa, gerokai perdėti).
Archeologai, tyrinėję vikingų pasiektas ir gyventas teritorijas atskleidė, kad, kaip buvo manyta, vikingai anaiptol prie šalmų netvirtindavo ragų. Nei vienas atrastas šalmas neturėjo tokio „aksesuaro“.
Kai kurie istorikai netgi abejoja bloga vikingų reputacija ir nuolatos naudotu smurtu. Tam atliekami specialūs istoriniai tyrimai. Vieno jų iniciatorė – viduramžių istorijos profesorė Janet Nelson, teigia: „Tiesą sakant, nėra nei vieno šaltinio, kuris būtų užfiksavęs tai, kad vikingai prievartavo moteris. Vikingas veikiau buvo paprastas migrantas, kuris nepasižymėjo dideliu protu.“
Kiltas buvo anglų išradimas
1727 m. su geležinėmis konstrukcijomis dirbęs anglas Thomas Rawlinsonas ilgai suko galvą, kaip savo škotų darbininkams atrasti patogesnį rūbą negu tuomet dėvėtą tradicinį ilgą apsiaustą.
Kiek patrumpintas apsiausto rezultatas buvo daug patogesnis, saugesnis ir labiau pritaikytas darbui dideliame karštyje.
Kiltai tapo nacionaliniu Škotijos simboliu tik 1745 m., kai jie bandė iš posto nuversti Anglijos ir Airijos karalių – George II-ąjį.
Laukiniai vakarai nebuvo tokie laukiniai
Dodž Sitis (angl.; Dodge City) – turėtų būti pažįstamas visiems vesternų mėgėjams. Šis miestas yra populiariausia kaubojų sostinė. Tačiau realybė tikrai nėra tokia kvapą gniaužanti – 1878 m. šis miestas turėjo vos 5 žmogžudystes ir tai buvo „kruviniausi“ metai jo istorijoje. Kitas kaubojų miestas – Dedvudas, „kruviniausius“ metus pažymi keturiomis žmogžudystėmis…. Ir nei viename tų miestų nėra jokių šaltinių apie kaubojų dvikovas vidury dienos.
Negana to, ir indėnai, su kuriais filmuose į mirtinas kovas leidžiasi kaubojai, nebuvo tokie žiaurūs. Iš 250 tūkst. pionierių Amerikoje, 1840-1860 m. kovodami su vietiniais indėnais žuvo tik 362.
Laukinių vakarų legenda gimė tik XX a. pradžioje, lakioje kino kūrėjų vaizduotėje.
Kolumbas neatrado Amerikos
Keliautojas Kristupas Kolumbas nebuvo pirmasis europietis, nuplaukęs į Amerikos žemyną. Norvegų jūrininkai „pažadėtąją žemę“ buvo pasiekę dar maždaug 1000 mūsų eros metais.
Kolumbas, iš tikrųjų, net nepasiekė Šiaurės Amerikos. Pirmą kartą su įgula (1492 m.) jis išlipo Bahamuose, antrą – Karibuose, ketvirtą – Trinidade, tik ketvirtą kartą (1502 m.) jam vėl pavyko „rasti“ Karibus.
Žiurkės neišplatino maro
Maras arba „Juodoji mirtis“ siautusi 1347-1351 m. ir nusinešusi apie 75 mln. gyvybių jau keletą amžių istorikams užmina mįslę: kas išplatino šią mirtiną ligą? Ilgai buvo manoma, kad tai padarė žiurkės, tačiau dabar tokie teiginiai yra paneigti.
Pagrindinė priežastis, kodėl liga taip greitai plito buvo ta, kad XIV a. žmonės neturėjo, kaip gydyti sergančių. Jie tiesiog buvo suvaromi į specialius „getus“ karantinui. Tačiau žiurkės yra protingi gyvūnėliai – jų beveik neišvysi karantino zonose. Taigi liga greičiausiai plito oru tarp žmonių.
Beje, gali būti, kad mokslininkams pagaliau pavyko atskleisti ir maro prigimtį. Staigi karštinė, skausmas, vidinių organų kraujavimas, odos dėmės – yra beveik klasikiniai Ebolos viruso požymiai.
