Vakar, lapkričio 4-tą dieną, Vilniuje „Siemens“ arenoje koncertavo britų pop legenda – seras Eltonas Johnas. Koncertas gali būti pavyzdys, jog legenda be publikos yra nieko verta.
Koncertas prasidėjo prieš 20val. ekranuose pasirodęs sero veidas pranešė: „Ant scenos užlips duetas iš Kroatijos 2CELLOS. Pasiruoškite, jūs liksite sužavėti“. Pasirodė du žavūs jaunuoliai ir atliko keletą žavių, iki kaulo pažįstamų pop dainų, žaviai pritaikytų violončelėms. Turbūt ne veltui vėliau pristatydamas grupę Eltonas juokavo, kad jaunuoliai grupei reikalingi, tam kad suteiktų ansambliui seksualumo. Kiekviename juoke yra dalis tiesos – byloja liaudies išmintis.
2CELLOS pabaigę programą nulipo nuo scenos. Kaip ir priklauso, salėje užgeso visos šviesos ir į sceną pradėjo ropštis muzikantai neturintys sero titulo. Tokie muzikantai turi ne tik mokėti gerai groti, bet ir sugebėti tamsoje užlipę ant scenos susirasti savo muzikos instrumentus. Nes kai galingasis prožektorius apšvietė sero fortepijoną, o apsauginis savo žibintuvėliu nušvietė Eltonui laiptelius į sceną, visas ansamblis jau buvo ten.
Pamačiusi serą minia apsidžiaugė, muzikantai (ne serai) tuo metu jau grojo kažkokią girdėtą melodiją. Sėdint kairiame scenos kampe nebuvo 100 proc. aišku, ar tai tikrai ta melodija, bet seras parodė liežuvį ir visiems pasidarė labai linksma. Tada jis šoko prie savo fortepijono ir spaudydamas bei dainuodamas natas prisijungė prie muzikantų.
Bent jau scenos kairėje, pradėjus Eltonui dainuoti ir groti, buvo sunku suprasti, kas groja. Girdėjosi tiesiog primityvus rokenrolas ir kartas nuo karto išlendantis sero fortepijono solo, kuris labiau panašus į pigaus sintezatoriaus skambesį. Stiprus sero vokalas, tai išryškėdavo, tai vėl paskęsdavo bendrame plane. Garsas tikrai nebuvo malonus ausiai. Žinoma, gal kiek per griežtai pasakyta, bet juk kalba eina ne apie kaimo kapelos, o muzikanto, pardavusio daugiau kaip 200 mln. įrašų, pasirodymą.
Po pirmos dainos Eltonas sukėlė sąmyšį arenoje pasisveikindamas: „Labas vakaras, Estija“. Šį mažytį apsirikimą reiktų priimti ne kaip įžeidimą ar ne pagarbą, o tiesiog suprasti, jog serui jau visai nesvarbu kam groti, svarbiausia, kad sumokėtų. Aišku viskas būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, per Anglijos karalienės gimtadienį seras pasakytų „su gimtadieniu, Charlesai“. Bet, reikia tikėtis, jog seras sau neleistų taip pasielgti su karališkąja šeima.
Po to skambėjo daug dainų, vienos geresnės, kitos blogesnės, bet, atmetus kelis šlagerius, visos panašios. Tokios panašios, jog kartais atrodė taip, kad jau 15 minučių, kai groja ta pati daina.
Nuostabiausias dalykas buvo publika. Žmonės iš laimės plojo, dalis po kiekvienos dainos atsistodavo. Kai buvo leista visiems norintiems prieiti prie scenos, klausytojai savo energija užkrėtė ir serą. Jo muzika pasidarė gyvesnė, jis pradėjo pokštauti (atsisėdęs ant fortepijono, pasimaivė).
Koncertas baigėsi laimingai, publika išsireikalavo biso, parašų, rankos paspaudimų. Žmonės liko patenkinti, seras liko toks, koks ir buvo. Kadaise seras uždeginėjo liepsneles žmonių širdyse, vakar žmonės atnešė ir parodė jas Eltonui. Jei ne tos žmonių liepsnelės – koncertas būtų nieko vertas.
Žiūrėjo Domas Raibys
Nuotraukos: Tomo Adomavičiaus
