Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Asmeninio archyvo nuotr.
Gamtos mokslų diplomas ir vis kaupiamos kinematografinės žinios – jauno režisieriaus Mindaugo Survilos (28) užgyvento bagažo dalis, įprasminta dokumentiniuose filmuose „Susitikimas su žuvininkais“ ir „Stebuklų laukas“. Pastarasis Mindaugo darbas susilaukė ypatingo dėmesio ir ne tik iš prisiekusių dokumentikos gerbėjų…
Kuriant kino juostą apie sąvartyno gyventojus sukaupta 140 valandų filmuotos medžiagos, parodyta tik valanda. Kaip sako pats režisierius, už kadro liko 139 valandos, kurių neįdėti į „Stebuklų lauką“ buvo labai sunku… Žinoma, visos filmuotos juostos, kad ir apie ką ji būtų, parodyti neįmanoma, tačiau galima apie ją pasikalbėti.
Papasakok, Mindaugai, kaip ir kodėl įvyko šuolis nuo gamtos mokslų link kino?
Buvau penktokas, kai per naujametinį klasės vakarėlį mane pasodino priešais kamerą ir paklausė: „Kuo nori būti užaugęs?“ Atsakiau, kad noriu būti gamtos fotografu arba operatoriumi.“ Baigiau studijas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. O šiuo metu semiuosi kinematografinių žinių dirbdamas asistentu pas profesionalus: Audrių Kemežį, Audrių Stonį, Sergėjų Loznitsą.
Kaip tu ir tavo filmavimo kamera atsidūrėte Kariotiškių sąvartyne?
Beveik atsitiktinai susipažinau su socialinio darbo doktorante Donata Petružyte. Ji rašė mokslinį darbą apie Kariotiškių gyventojų subkultūrą. Jos metodas vadinosi „vizualinė etnografija“ – moksliniai duomenys ne tik užrašomi „juodu ant balto“, bet taip pat renkama ir filmuota medžiaga. Pradinis sumanymas buvo tiesiog padėti Donatai, tačiau nuvykęs į sąvartyną iškart supratau, kad būtinai reikia sukurti filmą.
Kokie buvo pirmieji apsilankymai čia? Ar sutapo įsivaizduojamas sąvartynas su pamatytu vaizdu?
Prieš važiuodamas į sąvartyną buvau skaitęs kelis straipsnius, kuriuose rašė apie ten gyvenančius buvusius kalinius, nusikaltėlius, valgančius tai, ko neėda net šunys… Žodžiu, spaudoje jie buvo aprašomi iš juodžiausios pusės. Aš tuo nenorėjau tikėti.
Pirmasis apsilankymas sąvartyne buvo labai įspūdingas: vienas po kito į specialią aikštelę vyko pilni šiukšlių sunkvežimiai, kur juos apspisdavo daugybė žmonių. Jaunesni vyrai greitai sušokdavo ant dar bevažiuojančių mašinų viršaus ir mėtydavo šiukšlių maišus, kurie skriedami pro žmonių galvas tėkšdavosi į žemę. Tik išvertus šiukšles ant žemės, aplink jas supuldavo masė žmonių ir imdavo paskubomis po jas raustis…
Viskas man buvo nauja, nepažinta. Anksčiau gyvenime nebuvo tekę atsidurti panašioje situacijoje, todėl net neįsivaizdavau, kaip viskas gali pasisukti, ko galima tikėtis. Ta nežinomybė labai vargino, tačiau adrenalinas mane ir Donatą skatino visada išlikti budriais.
Jautėmės tokie mažyčiai ir pažeidžiami… Buvau visiškai emociškai išbalansuotas. Praleidus sąvartyne 20 minučių ir šiek tiek atslūgus emocijoms, pamačiau, kad tas būrys žmonių sudarytas iš atskirų individų, turinčių veidus, skirtingai besielgiančių, tarpusavyje bendraujančių (daugiausiai poromis), padedančių vienas kitam asmenybių.
Kokia buvo tų žmonių reakcija į tokius užmojus sukurti apie juos filmą?
Tai buvo ilgas pažinimo-pratinimosi kelias. Tik po poros mėnesių bendravimo žmonės priprato prie mūsų, o mes pripratome prie jų. Tada jau buvo galima pradėti normaliai filmuoti.
Kiek laiko truko filmavimas? Kaip dažnai lankydavaisi sąvartyne?
Filmo kūrimo procesas truko 4 metus. Kartais į sąvartyną važiuodavome vos ne kasdien, o kartais tarp apsilankymų praeidavo keletas savaičių ar net mėnuo…
Paklausiu atvirai, ar nebuvo bjauru bendrauti su tais žmonėmis, svečiuotis jų namuose, ragauti jų vaišes? Kino peržiūros „Skalvijoje“ metu nugirdau salėje žmones šnibždantis: „Įdomu, kaip smarkiai ten smirdi?“
Viskas priklauso nuo požiūrio. Man tikrai nebuvo bjauru lankytis pas juos. Jie nuoširdūs žmonės, kuriais aš galėjau pasitikėti. Tenka pripažinti, kad važiuojant autostrada iš Vilniaus į Kauną, žymiai labiau smirdėdavo nei pačiame sąvartyne, mat vyraujantys vėjai, visą kvapą nupūsdavo link autostrados. Patys namukai pastatyti Budos miške, kiek toliau nuo sąvartyno, kur lankantis nei karto neužuodžiau nemalonaus kvapo.
Kokie jausmai lydėjo bendraujant su Budos miško gyventojais: gailestis, pyktis, užuojauta?..
Kai nuolatos lankai žmones, su jais bendrauji, sunku prie jų neprisirišti. 2010 m. buvo mirčių periodas – atvažiuoji ir sužinai, kad Rudą ir Kristiną, su kuriais filmuojant „Stebuklų lauką“ praleidau daug laiko, užmušė autostrada lėkęs automobilis, kad eidamas iš ligoninės mirė Ciklopas, kad nebėra Ryčkos… Tokie momentai būdavo patys sunkiausi… Kartais net atsirasdavo baimė grįžti ir sužinoti, kad nebėra dar vieno žmogaus…
Kiek gyventojų yra Budos miške? Ar tarp jų yra vaikų?
Gerais laikais sąvartyne dirbdavo apie 500 žmonių. Tačiau 2008 m. sąvartynas buvo uždarytas ir ten dirbančių bei gyvenančių žmonių sparčiai mažėjo. Šiuo metu liko gyventi tik 4 žmonės. Anksčiau čia gyvendavo daugybė šeimų, tarp jų ir vaikai. Tačiau mes nepilnamečių sąvartyne jau neberadome.
Kur slypi tas stebuklas? Gebėjime išgyventi? Patiko vieno veikėjo frazė: „Miršta tik svolačiai.“
Filmas pavadintas „Stebuklų lauku“, nes čia dirbantys žmonės sąvartyną vadindavo seniau rodytu rusų TV žaidimu „Pole čiudies“ – niekada nežinai, ką surasi šiandien.
O dėl išgyvenimo – taip, jie tikri to specialistai. Sužinojau, kaip karštą vasaros dieną ilgai išlaikyti produktus, kad jie nesugestų (išsikasti mažą rūsį, kuriame būtų vėsu), kaip miegant žiemą palapinėj nenušalti kojų (būtina nusiauti batus) ir t. t. Jie išgyvenimo mokyklą patyrė savo kailiu, tad juos galima vadinti tikrais išgyvenimo ekspertais.
.jpg)
Apie ką apskritai „Stebuklų laukas“?
Kuriant šį filmą norėjosi žiūrovui palikti didžiausią atradimo malonumą. Aš suteikiu galimybę žiūrovui spręsti, kas yra gerai, o kas blogai; kas teisinga, o kas ne… Juk kiekvienas mūsų sugebame mąstyti, ar ne?
Ar matė filmą patys jo veikėjai? Kokiu būdu jiems jį parodėte?
Taip, daugelis žmonių matė. Kai kuriems parodžiau nusivežęs nešiojamąjį kompiuterį į Budos mišką, kiti patys atvažiavo į filmo premjerą.
Na, ir kokie jų vertinimai?
Sakė, kad patiko…
