Aleksandras Rimdžius
Pagrindinės priešiškumo vienas kito atžvilgiu šaknys tarp dviejų Ispanijos futbolo gigantų Madrido „Real“ ir Barselonos „Barcelona“ glūdi pačioje Ispanijos kultūroje. Ispanija padalinta į veik 20 pernelyg didele simpatija vieni kitiems nežibančių autonominių regionų.
Knygų apie Ispanijos istoriją bei jos futbolą autorius Filas Bolas teigia, jog į šią tarpregioninę nesantaiką šalį pastūmėjo Madridą kaip sostinę iškėlęs valstybės centralizacijos procesas 16 a. Tai buvo simbolinis veiksmas: Madridas neturi uosto, jame nesusikerta dvi ir daugiau upių, tiesiog tai buvo monarchijos atstovų koncentracijos vieta.
Šis priešiškumas vienų kitų atžvilgiu bene aiškiausiai reiškėsi futbolo stadionuose. Pirmoji šių dviejų nesutaikomų priešų akistata įvyko 1902 m. Ispanijos monarcho Alfonso XIII karūnavimo jubiliejui pažymėti. Katalonų „kūdikis“ tuomet skaičiavo savo trečiuosius gyvavimo metus, o tais pačiais 1902 m. įkurtam „Real“ tai buvo patys pirmieji žingsniai. Simboliška, kad be sostinę ir Kataloniją reprezentavusių ekipų mini-turnyre dalyvavo ir „Vizcajos“ komanda iš nepriklausomybės nuo Ispanijos siekiančios ir teroristinės organizacijos ETA tėvynės Baskijos regiono. Atidarymo rungtynėse „Barcelona“ įveikė „Real“ rezultatu 3-1, bet finale turėjo pripažinti baskų vienuolikės pranašumą 2-1. Varžybų rengėjai negalėjo susitaikyti su tokiu „provincialų“ įžūlumu, todėl buvo surengtas neplanuotas mačas dėl trečios vietos. Staiga atsirado ir turnyro nugalėtojams skirtas trofėjus, kuris, liudininku teigimu, atrodė, kaip ką tik nugvelbtas iš asmeninės sidabro kolekcijos.
Šie aršūs regioninių kultūrinių skirtumų grindžiami susirėmimai tarp ekipų tęsėsi iki pat La Ligos įkūrimo. Beveik visada jų nugalėtojų tapdavo „Barcelona“, bet nacionalisto Francisko Franko valdymas viską apvertė aukštyn kojomis. Niekas neužsitraukė didesnės jo rūstybės nei itin aršiai pilietiniame kare prieš jį kovoję katalonai. Futbolas tapo vienu iš ginklų generolo kovoje su regionų atstovais – jo įsakymų buvo uždrausti regioniniai dialektai, o „FC Barcelona“ turėjo pakeisti savo pavadinimą į suprantamesnį ispanams – „CF Barcelona“, kas reiškė, jog Katalonijos kultūrai Franko Ispanijoje vietos nėra. Padėtį puikiai iliustruoja vienas nemalonus epizodas 1943 m. vykusiame Generalisimo taurės (dabar – Karaliaus taurės) pusfinalyje tarp „Barcelonos“ bei „Real“ ekipų. Namų rungtynėse varžovus iš sostinės sutriuškinę rezultatu 3-0 prieš atsakomąjį mačą katalonų komandos žaidėjai sulaukė valstybės saugumo tarnybos atstovo vizito. Užuomina buvo aiški ir „Barcelona“ pralaimėjo atsakomąsias rungtynes net 11-1.
Priešiškumą dar labiau padidino vieno geriausių visų laikų žaidėjo Alfredo Di Stefano atsiradimo Madrido klube aplinkybės šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dėl žaidėjų streiko suspenduotame gimtosios Argentinos čempionate negalėjęs žaisti A. D. Stefano žaidybinę formą palaikė atstovaudamas Kolumbijos klubo „Millonarios“ spalvas. Su šiuo klubu draugiškoms rungtynėms į Madridą atvykęs futbolo genijus savo žaidimu pakerėjo visą šalį. Norėdami įsigyti šį futbolininką „Barcelonos“ atstovai pirmieji kreipėsi į jo savininkus Buenos Airių „River Plate“ klubą. Madridas reagavo žaibiškai – buvo išleistas užsienio žaidėjus pirkti draudžiantis įstatymas. Vėliau katalonams buvo pasiūlytas kompromisas pagal kurį A. D. Stefano turėjo praleisti po porą sezonų abejuose šio ginčo atstovų komandose. Su Franko diktatūra nieko bendro nenorintys turėti katalonai pasitraukė iš konkurencinės kovos. Žaisdamas už „Real“ą A. D. Stefanas iš viso pelnė 216 įvarčių, o jo vedinas karališkasis klubas paeiliui iškovojo penkias Europos taures bei aštuonis kartus triumfavo šalies pirmenybėse.
Aštuntasis dešimtmetis žymėjo Franko eros pabaigą ir naują etapą dviejų super klubų tarpusavio kovų istorijoje. Tuo metu visų akys pakrypo į Amsterdamo „Ajax“ rungtyniavusį vunderkindą Johaną Cruyffą. Istorija nepasikartojo ir motyvuodamas tuo, kad negalėtų savęs įsivaizduoti Franko klube, olandas išvyko į Barseloną. Tikriausiai su šio žaidėjo atvykimu pradėjo formuotis unikalus Barsos žaidimo braižas bei filosofija.
Prasidėjo grįžimas prie tikrųjų šio Ispanijos darbio šaknų. Politinį „El Clasico“ aspektą pamažu išstūmė socialinės bei kultūrinės aktualijos. Visgi, Franko era paliko savo įspaudą dviejų klubų politikoje – „Barcelona“garsėja savo talentų ugdymo programomis, o jų oponentai – agresyvia verslo strategija (galbūt kaip atsvarą tam katalonų klubas iki pat praeito dešimtmečio laikėsi tradicijos nespausdinti reklamų ant žaidėjų marškinėlių). Ispanijoje sakoma, kad „Real“ yra turtingųjų klubas, o „Barcelona“– visų žmonių komanda.
Tarp šių dviejų Ispanijos futbolo milžinų susiklosčiusius santykius suprasti išties nėra lengva – tai tikrai ne vien varžymasis; abi stovyklos tiesiog kunkuliuoja begaline aistra ir abipuse neapykanta. Turint omeny, kad šie klubai per pastaruosius šešiasdešimt metų nuolat įnirtingai kovoja dėl lygos čempionų titulų bei susitinka pačiose svarbiausiose turnyrų etapuose tiek pačioje Ispanijoje, tiek ir Europoje darosi aiškiau, ką šioms ekipoms reiškia pergalė prieš viena kitą. Ispanai turi net tokį terminą Manita (lietuviškai – skaičius penki), pirmąją Manitą dar 1935 m. iškovojo „Barcelona“, per savo pirmąjį „El Clasico“ Alfredas di Stefano buvo pagrindinis tokios pačios pergalės prieš Barceloną kalvis, 1994 m. Cruyffo ir brazilo Romario tandemas dovanojo šią šventę katalonams, tiesa, vos po metų legendiniame mače „Real“ jiems skaudžiai atsilygino. Ar bereikia priminti, kad prieš metus „Nuo Camp“ stadione barsa būtent tokiu rezultatu sutriuškino savo amžinus varžovus?
Nepaskutinę vietą žibalo pylimo į ugnį procese užima ir žiniasklaida. Madrido interesus atstovauja dienraščiai „Marca“ ir „AS“, o Barselonos užtarėju laikomas „Sport“ leidinys. Pradedant A. D. Stefano istorija, šie laikraščiai anaiptol nevengia tiek karingos retorikos varžovų atžvilgiu, tiek ir gana kontroversiškos informacijos paviešinimo. priešininkų stovyklos reikalai šiuose leidiniuose visada nušviečiami kritiškai, o savi keliami į padanges. Kuomet 2006 m. „Real“ komanda jau trečius metus nesugebėjo laimėti La Liga čempionato dienraštis „Sport“ tiesiog pasimėgaudamas spausdino straipsnius apie niekur nevedančią karališkojo klubo žvaigždžių pirkimo strategiją, oponentai gavo progą atsigriebti kai tuometinis Barselonos dievukas Ronaldinho užsitraukė klubo nemalonę už nuolatines naktines linksmybes.Įdomu tai, kad šie dienraščiai net nebando slėpti priešiškumo ne tik atstovaujamoms komandoms, bet ir vieni kitų atžvilgiu. Žiniasklaida neabejotinai iškėlė vyravusį abipusį priešiškumą į naujas aukštumas. Maža to, savo publikacijos jie daro įtaką vieno ar kito žaidėjo įsigijimo klausimu.
Visas šis kokteilis pilna jėga suveikė 2000 m. kuomet iš Barselonos į sostinę persikėlė buvęs katalonų numylėtinis Luisas Figo. Sveiku sportiniu pykčiu degantis, universalus, garsėjęs juvelyriniais perdavimais bei įsiveržimais į baudos aikštelę saugas, tais metais vykusiame Europos čempionate nuvedė Portugalijos rinktinę iki pusfinalio, kuriame po atkaklios kovos teko pripažinti čempionais tapusių Prancūzijos vienuolikės pranašumą. Visas Pasaulis buvo sužavėtas jo žaidimu, o „Real“suprato, kad – tai lyderis, kurio jiems trūko ir įsigijo jį už tuo metu rekordinę sumą – 56 milijonus JAV dolerių. Taip buvęs klubo gerbėjų dievukas tapo nekenčiamiausiu žmogumi visoje Barselonoje. Vos tik einant kelti kampinio buvusio namų stadiono tribūnos prapliupdavo keiksmais bei imdavo mėtyti į portugalą atsineštus smulkius daiktus. Pagiežos nenumaldė laikas ir po poros metų prie kampinio gairelės į L. Figo skriejo ne tik žiebtuvėliai ar monetos, bet ir katalonų neo fašistų grupės Boxois Nois (liet. „pakvaišę berniukai“) į stadioną įsinešta kiaulės galva. Tuometinis „Barcelona“ prezidentas J. Laporta tuoj pat uždraudė Boxois Nois ultroms lankytis stadione.
.jpg)
Šiek tiek apie šio vakaro rungtynes ir tai, ko galime tikėtis. Christiano Ronaldo ar Lionelis Messi? Futbolo gerbėjus į dvi stovyklas skaldantis klausimas, kuris jų geresnis? Šiuolaikinis futbolas darosi vis atletiškesnis ir greitesnis, todėl dažnai žaidėjo fiziniai duomenys yra svarbesni nei individualus talentas. C. Ronaldo atrodo, kaip bet kokioje sporto šakoje laurus galintis skinti atletas: fiziškai tvirčiau sudėtas, sugebantis greitai bėgti su kamuoliu ilgus atstumus, kur kas pavojingesnis už savo oponentą žaidžiant galva ir t.t. Norėtųsi pažymėti, kad portugalo žaidimas nebeprimena aikštingo berniuko išsidirbinėjimų saldainių parduotuvėje, o darosi vis solidesnis – pagal pernykštę La Liga statistiką, C. Ronaldo sąskaitoje 7-i rezultatyvūs perdavimai, o štai po L. Messi perdavimų kamuolį į vartus komandos draugai siuntė net 18-a kartų (geriausias rezultatas visoje lygoje), šiame sezone abiejų šios srities statistikos grafose įrašyta po šešetą. Abu žaidėjai šiame sezone įmušė po įspūdingą skaičių įvarčių – 17-a. Kad ir kaip bežiūrėtum, tenka pripažinti, kad C. Ronaldo yra tiesiog nuostabus ir fenomenalus žaidėjas, bet tokią Dievo dovaną turintys žaidėjai kaip L. Messi iškyla ne taip jau dažnai. Labai dažnai jo veiksmai atrodo nesunkiai nuspėjami, tačiau jis viską atlieka taip greitai, sugeba bėgti ir vienu metu driblinguoti taip greitai, kartu, it koks šachmatininkas, apmąstydamas visus galimus varžovo ėjimus, jog tiesiog neįmanoma juo nesižavėti. C. Ronaldo naudingumas komandai kyla, tačiau L. Messi indėlis į ekipos pergales – neįkainojamas.
Įvertinti pačių komandų šansus šiame susitikime ne ką lengviau. Abi komandos žaidžia savitą, bet tikrai brandų futbolą, abi šluoja varžovus iš kelio. „Real“ žaidimas darosi vis stabilesnis, atrodo, kad vyriausiajam treneriui Jose Maurinho pagaliau pavyko sutvarkyti ankščiau kartais tiesiog per siūles braškėjusią gynybą, patys žaidėjai nebeužsidirba raudonų kortelių kas tris mačus, prie komandos stabilumo galimai prisidėjo ir tai, kad karališkasis klubas pernelyg nesišvaistė pinigais dar kelių super žvaigždžių įsigijimui, o paliko jau spėjusį susižaisti komandos branduolį, ryškiausias baltųjų vasaros pirkinys – gynėjas Fabio Coentrao savo patikimu ir kūrybingu žaidimu jau neša dividendus. Kita „Real“ stiprybė – galimybė rinktis tarp kelių lygiaverčių žaidėjų tam tikrai pozicijai: K. Benzema yra rokiruojamas su G. Iguanu, M. Ozilas su Kaka ir t.t. Atvirkščiai nei gausybę perdavimų atliekanti ir ypatingai retai iš už baudos aikštelės ribų šiemet įvarčius mušanti „Barcelona“, „Real“ ne kartą įrodė, kad pasiekti įvarčiui pakanka kelių itin tikslių perdavimų. Na, o apie Barceloną, kuri jei tik atranda savąjį žaidimą yra tiesiog nesustabdoma jau keletą metų iš eilės, nėra labai ko pasakyti. Tai dvi ekipos su absoliučiai skirtingomis futbolo filosofijomis ir aišku tik tai, kad šįvakar bus karšta.
