Goda Raibytė
Vaizdas: Marius Lukoko
Nuotr. Laima Stasiulionytė ir Sitora Šlauterytė
„AVaspo“ pirmą kartą viešai pasirodė prieš ketverius metus. Buvome tame koncerte ir matėme, kaip aplinkui į kosmosą išskridinėjo klausytojai (žinoma, perkeltine prasme) ir grįžę nelabai galėjo suprasti, kas įvyko.
Nuo tada tą nežemišką jausmą patirti veržėsi įvairiausi klausytojai, kuriuos „AVaspo” pamažu brandino ir nuteikinėjo pokyčiams. Nors grupės muzika ir taip buvo nenuspėjama, ir visada pilna staigmenų, praeitą gruodį jie viešai pareiškė apie radikalius pokyčius. Iš 8 matomų ir nematomų grupės narių liko 2.5 – Gabrielė, Vladas ir kartais vaizdus rodantis Simas.
Nieko nelaukusi Laikas.lt komanda pasibeldė į „AVaspo“ namų duris ir, jaukiai sugulę ant balto pūkuoto kilimo, pasikalbėjo apie pokyčius, muzikinius formatus ir rezgamus naujo EP planus.
Kodėl nusprendėte pasikeisti?
Vladas: Tiesiog pasikeitėme. Netgi ne tai, kad pasikeitėme, tiesiog atsidūrėme kitoje situacijoje. Dabar esame duetas.
Gabrielė: Taip, vietoj to, kai prieš tai buvome 8 žmonės, iš jų 5 ant scenos ir 3 ne visada matomi (turiu omeny, vaizdo menininką, garso režisieriųir vadybininkę), dabar ant scenos likome dviese – Vladas ir aš. Visiškai minimali muzikinė sudėtis, bet, tikiuosi, tokiapat įdomi. Taip pat kartais prie mūsų prisijungs vaizdo menininkas – Simas Gineika ir keletas kitų nematomų žmonių, „angelų globėjų“, padedančių grupei „AVaspo“
Esate sakę, kad kiekvienas „AVaspo“ narys yra labai svarbus ir grupės visumą užpildo skirtingomis spalvomis ir skoniais. Ar nesunku tą visumą dabar išpildyti dviese?
Vladas: Mes visai nebandome atkartoti buvusių muzikinių idėjų, o ieškome naujų, ir tikslingai apsiribojame mūsų duetu.
Gabrielė: … Bet nereiškia, kad taip liks visada.
Vladas: Taip, paliekame erdvės muzikantams, kurie galėtų prisijungti ekstra atveju.
Gabrielė: Kadaise grupės (o ne projekto) idėja kilo būtent mums dviems. Taigi atsidūrėme toje pačioje linijoje, taip pat neliko takoskyros tarp manęs kaip tekstų kūrėjos ir kompozitoriaus Vlado. Dabar esame lygiaverčiai muzikiniai partneriai, tačiau su visai skirtingais rezultatais, patirtimi, išsikristalizavusiu požiūriu į muziką ir į tai, kas galėtų būti „AVaspo“.
Kristalizavotės, kristalizavotės ir išsikristalizavote iki, Gabrielė man neseniai minėjo, „grynos elektronikos“?
Vladas: Na, žodis „išsikristalizavo“ nebūtų pats tinkamiausias, nes nuo elektronikos mes niekur nenutolome. Jau nuo tada, kai pradėjome kurti, elektronika buvo pati pirminė „Avaspo“ platforma, ant kurios pradėjome savo kūrybines paieškas. Tad praėjus 4 metams, atsidūrėme ant tos pačios platformos, bet nesakyčiau, kad ant to paties laiptelio.
Gabrielė: Labai įdomus dalykas, bet aš nesuvokiu elektronikos kaip esminio pagrindo, į kurį mes gilinamės ir tobuliname. Man svarbiausia yra pati idėja, o ne apsiribojimas vienu konkrečiu muzikiniu stiliumi. „AVaspo“ suvokiu kaip grupę, kuri kaip tik nepasiduoda jokiems rėmams ir visą laiką kinta. „AVaspo“ yra kaip ta už uodegos nepagaunama gyvatė.
Ar galėtumėte apibūdinti „AVaspo“ stilių?
Vladas: „AVaspo“ niekada neturėjo stilistinės krypties ar stilistinio vientisumo. Pas mus dažniausiai vyraudavo tokia stichiška eklektika, kurioje klausytojas sugebėdavo atsirinkti sau įdomius dalykus.
Gabrielė: Apskritai šiuolaikinėje kultūroje, pavyzdžiui, teatre, suvokimą formuoja jau ne aktorius, ne režisierius, o pats žiūrovas, kuris turi sau susidėlioti reikšmes, susigalvoti, ką tuo veiksmu buvo norėta pasakyti. Galbūt todėl visai nekeista, kad ir „AVaspo“ eina koja kojon su šio amžiaus reiškiniais. Nepateikiu to kaip nuopelno, bet iš tiesų pats klausytojas susidėlioja sau akcentus ir tai, ką jis gali atrasti iš muzikinės arba tekstinės žinutės, arba iš jų simbiozės.
Gabriele, esi minėjusi, kad tau geriausiai rašosi skrendant lėktuvu. Ar atsinaujinusi „AVaspo“ kūryba reiškia, kad daug skraidei?
Gabrielė: (Juokiasi) Kūrybinis procesas yra labai įdomus dalykas. Todėl, kad sunku nuspėti, kur apims įkvėpimas, nes poezija, priešingai negu dramaturgija [Gabrielė neseniai skaitymuose pristatė savo pjesę, – aut. past.], reikalauja ne kruopštaus kasdieninio darbo (gal su manimi ir nesutiks kai kurie poetai), o įkvėpimo, būsenos ar pan. Bent jau mano atveju poezija gimsta visiškai spontaniškai. O tam įkvėpimo momentui yra kelios tinkamos erdvės: kelionės (kas be ko), nepažįstamos vietos, miestai, megapoliai, kuriuose tiršta žmonių, judančių kaip skruzdėlyne, bet tuo pačiu taip vieniša, nes esi nepažįstamoje erdvėje. Na, o lėktuvais skrendant virš debesų, manau, bet kuriam žmogui gali kilti didelis įkvėpimas. Šiuo atveju, ir aš ne išimtis. O skraidyti tenka gan dažnai.
Jūs kaip kūrėjai esate labai skirtingi. Kiek jums padeda skirtumai ir kaip sekasi kartu kurti?
Gabrielė: Labai geras ir paslaptingas klausimas net mums patiems. Bet tai nėra paslaptis, kurią norisi įminti, o paslaptis, kuria galima tiesiog mėgautis. Nėra sąmoningo bandymo ką nors apjungti, tuomet turbūt nebūtų organikos ir mielo chaoso. Iš tikrųjų, nieko nėra tobulo, viską galima puoselėti, ieškoti naujų formų, jas gryninti arba priešingai – apvelti mažomis garso ir teksto šiukšlytėmis. Todėl ir yra įdomus mūsų skirtingas pradas. Tarp mūsų yra aiškus pasidalinimas: kiekvienas turime savo nišą. Aš esu atsakinga už tekstą ir idėjinį konceptą, o Vladas – už kompoziciją, muzikinę raišką, bendrą garsą.
Vladas: Skirtingumas dažnai padeda ir dažnai trukdo. Neįvardinčiau to nei kaip didžiulio pliuso, nei kaip minuso, tai yra tik tam tikra duotybė, kurioje mes atsidūrėme ir bandome su ja gyventi.
Gabriele, minėjai muzikines šiukšlytes. Kaip manote, ar jos reikalingos muzikoje? Nes dabar atrodo kiekvienas savo albumą stengiasi kuo švariau nušlifuoti, susintetinti taip, kad net sunku atpažinti.
Vladas: Kiekvienas laikotarpis turi savo skambėjimą ir tai priklauso nuo žmonių mąstymo, nuo estetikos suvokimo. Laikas, kuomet muzika skambėjo plačiai ir natūraliai buvo jau ganėtinai seniai. Tiesiog tada vyravo visiškai kitokie estetikos dėsniai, tuomet buvo stengiamasi perteikti muzikos plotį, gylį, spalvas, o šiais laikas muzikos jėga yra jos skambėjimo garsumas, jos spaudžiamoji jėga. Todėl daugelis grupių skamba vienodai: neliko muzikos pločio ir gylio, liko tik grynoji suspausta energija. Todėl dažnai kyla klausimas: kaip visos šios grupės, kurios skamba sintetiškai, būtų skambėjusios prieš, tarkim, 20 metų? Gal daugelis šiuolaikinių grupių skambėtų geriau? Bet tai tik retorinis klausimas.
Papasakokite apie savo ateities ambicijas?
Gabrielė: Grupės planų yra daug. Kaip visada, turime įvairiausių ambicijų arba tiesiog svajonių. Gerai, kad pavyksta didžiąją dalį įgyvendinti, o kurių nepavyksta – transformuojasi į kažką kitą. Žadu išvykti keliems mėnesiams į praktiką Londone, nes studijuoju teatrologijos doktorantūroje. Bet tuo metu „AVaspo“ reikalai vietoje nestovės. Turime kelis didelius sumanymus: EP užbaigimas ir klipo „O kas?“ pristatymas. Be to, jau numatytas vasaros turas, kurio dabar negaliu išduoti, bet laikui bėgant pasidalinsime savo džiaugsmais ir atradimais. Šiaip esminis dalykas yra kurti, burti, nesustoti.
Šio mėnesio Laikas.lt žurnalo tema – „Ateiviai“, tai sakykite, ar tikite ateiviais?
Vladas: Tikiu.
Gabrielė: Mus buvo pagrobę ateiviai. Atsimeni?
Vladas: Ne.
Gabrielė: Tai todėl, kad tau tada išoperavo smegenis.
Vladas: Ne, man išoperavo širdį.
(Abu juokiasi)
Apie viską išsamiau – video reportaže, kurį galite pasižiūrėti mūsų portale. „AVaspo“ veiklą galite sekti jų tinklalapyje.
.jpg)
Šis straipsnis publikuotas sausio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai:
NSO Lietuvoje: mes ne vieni?
Vladas Lašas: „Noriu kosmonautiką priartinti prie Lietuvos“ (Interviu)
100 Deniso Kolomyckio darbų (Interviu)
Ateivių tipai: čiupakabros, maldininkai ir kt. būtybės
Pasidaryk pats – kosminiai drabužiai
Urbanistinis buriavimas – ekstremalu ir nauja
Idiotiškos K. Pilkingtono kelionės
