Šalčiausiame pasaulio mieste svarbiausia nenešioti akinių

Technologijos.lt

Jei manote, kad Lietuvoje šalta – patikrinkite orų prognozę Jakutske. Tai šalčiausias pasaulio miestas. Vidutinė žiemos temperatūra ten retai būna aukštesnė nei –40 laipsnių Celcijaus, bet miestas gyvena įprastu ritmu. Atrodytų, kaip galima gyventi, kai vidutinė sausio temperatūra nukrenta 50 laipsnių žemiau nulio? Jakutsko gyventojai šypteli: mokiniams į mokyklą nereikia eiti tik jei temperatūra pasiekia 55 laipsnius šalčio.

Jakutijos respublikos sostinė įkurta dar 1632 m. Pastatyta tvirtovė tapo ekspansijos į rytus ir pietus centru. Greitai šalia įsikūrė ir gyvenvietė, bet miestas išaugo tik XIX a. pab., kada regione buvo atrasti dideli aukso ir kitų iškasenų klodai. Sovietmečiu Jakutijos neaplenkė industralizacijos vajus – įrengta daug kasyklų ir fabrikų. Darbuotojus Stalinas per prievartą atvežė gyvuliniais vagonais. Ištremti žmones neretai atsidurdavo šiame atšiauriame regione ir kūrėsi prie jau pripratusių čia gyventi. Taip Jakutskas išaugo iki dabartinių 270 tūkst. gyventojų.

Beje, apie tai, kodėl Jakutijos respublikoje galima rasti visą Mendelejevo lentelę, pasakoja legenda: Dievas po pasaulį iš maišo barstė tai, ką dabar išgauname iš žemės, bet kai jis skrido virš Jakutijos taip nušalo ranką, kad išmetė visą maišą.

Šiandien Jakutskas (neskaitant šalčio, geologinių turtų ir unikalios, „keliu į pragarą“ vadinamos neasfaltuotos automagistralės, jungiančios šį miestą su išoriniu pasauliu) – niekuo neišsiskiriantis Rusijos miestas. Netoliese net du oro uostai, yra daug viešbučių, kino teatrų, parduotuvių, gamybos įmonių, universitetas. Mieste žemas nedarbo lygis ir kiek didesnės pajamos lyginant su kitais Rusijos regionais.

Vienas Didžiosios Britanijos naujienų portalo independent.co.uk žurnalistas taip aprašė savo kelionę į šalčiausią pasaulio miestą: „Kelis metus gyvenau Maskvoje ir šaltos žiemos ten dažnos. Kartais būdavo ir 30 laipsnių šalčio, bet šilti drabužiai padėdavo iškęsti speigą. Į Jakutską vykau pasiėmęs visus šiltus drabužius kiek tik turėjau. Viešbučio kambaryje buvo labai karšta, bet apsirengiau viską ką turėjau: dvigubas apatines kelnes, ant jų dar vienas vilnones. Dvigubas vilnones kojines, dvigubas kumštines pirštines, pora megztinių, storus kailinius ir kailinę kepurę. Pamaniau, su tiek rūbų tikrai galiu iškęsti bet ką. Termometras rodė, kad lauke –48 laipsniai. Kol pasiekiau viešbučio fojė, jau buvau suprakaitavęs, bet vos įėjus į lauką akimirkai sustingau, galvojau, kad šaltis turėtų smogti iš karto. Bet… Nebuvo taip jau ir blogai. Žinoma, galėjau užuosti stingdantį šaltį, bet su tiek drabužių jaučiausi visai gerai ir po jais buvo šilta kaip prie židinio. Po kelių minučių pradėjau jausti veriantį šaltį ant neuždengtos veido dalies. Greitai nebejaučiau viso veido ir pagalvojau, kad tai jau pavojinga – vadinasi, kraujas nebeplūsta į viršutinius odos sluoksnius. Netrukus šalo jau visa galva – lyg nemūvėčiau kepurės. Nutirpo ausys. Vėliau sekė kojos ir rankos. Speigo neatlaikė nei mano dvigubos kelnės, nei pirštinės ir galiausiai aš visas tratėjau iš šalčio bei puoliau bėgti atgal į vestibiulį. Pažiūrėjau į laikrodį. Lauke išbuvau viso labo 13 minučių.“

Išgyvenimo taisyklės

Vietiniai juokiasi iš atvykėlių ir pasakoja kaip jie prisitaikė. Pirma taisyklė – niekad nenešioti akinių metaliniais rėmeliais. Šie gali akimirksniu prišalti prie veido. Juos teks nuimti tik gerai atšildžius (priešingu atveju nuplėštumėte sau odos gabalą).

Antroji – niekad neišjungti automobilio variklio, nes jam užvesti teks laukti pavasario. Po tuos kraštus keliavęs bičiulis pasakojo, kad automobiliai laikomi dideliuose, į angarus panašiuose, garažuose. Varikliai paliekami dirbti, o ant duslintuvų maunamos specialios žarnos, kad išmetamosios dujos iškeliautų į lauką. Tik taip gali būti tikras, kad atvažiavęs į darbą turėsi kaip grįžti namo. Kitas variantas – po užšalusiu automobiliu užkurti nedidelį laužą ir taip jį pašildyti. Šiuose kraštuose vertinami japoniški automobiliai, nes jie, pasak, vietinių, atsparesni šalčiams lyginant su kitais.

Gyventojams geriausia investicija (tai būtų trečioji taisyklė) – kailiniai. Be jų, čia neįmanoma išgyventi. Dažniausiai juos siuva vietiniai meistrai iš apylinkėse sumedžiotų gyvūnų kailių. Kainos
labai įvairios. Pigiausi prasideda nuo beveik tūkstančio litų, o brangiausi gali kainuoti ir kelias dešimtis tūkstančių. Priklauso nuo jūsų poreikio madai ir prabangai. Tačiau populiariausi tarp miestiečių 2 – 3 tūkstančius litų kainuojantys, pernelyg neišvaizdūs, bet svarbiausia – šilti.

Dėl tokių šaltų gyvenimo sąlygų jau atsirado ir daug komiškų pasakojimų, mitų, vietinių legendų. Miestiečiai juokauja, kad degintis rekomenduoja važiuoti į Maskvą, nes anot jakutų – ten jau tropinis klimatas. Vietiniai laikraščiai tekstus apie Europoje ar JAV vykstančius žaliųjų protestus prieš kailinių nešiojimą neretai įdeda ir į linksmybių rubrikas, nes čia toks požiūris nesuvokiamas.

Ant amžino įšalo

Kita įdomi Jakutsko savybė ir savotiškas rekordas – tai didžiausias miestas, kuris pastatytas ant amžino įšalo. Žemė čia niekada neatšyla. Amžinasis įšalas dengia didelę dalį Sibiro, Kanados, Aliaskos ir visur vengiama statyti didelius ilgalaikius pastatus, nes tai tikras galvos skausmas inžinieriams. Jiems tenka specialiai projektuoti pastatus, kurie statomi tik specialių, į žemę įleidžiamų, strypų pagalba. Didžiausių pastatų strypai siekia net 25 metrų gylį.

Kai kurie mokslininkai Jakutską vadina nesusipratimų vieta. Cliffordas Gaddy, savo knygoje „Sibiro prakeiksmas“ rašo, kad jei ne lunatiškas Stalino ir kitų socializmo statytojų elgesys, tokio miesto kaip Jakutskas galėjo ir nebūti. „Jei palygintume Aliaskos ar Kanados panašias vietoves, tai jose nerastumėte didelių miestų, nes juos išlaikyti kainuoja per didelius pinigus. Protingos šalys elgiasi paprasčiau: kai klimatas pasidaro pakenčiamas skraidina ten darbininkus ir šie dirba kasyklose. Pamainos keičiasi kas kelis mėnesius, gamyba nesustoja ir niekam nereikia gyventi nesuvokiamomis sąlygomis“, – rašoma knygoje.

C. Gaddy kaltina Staliną tuo, kad šis užuot pasidomėjęs rinkos ekonomikos reikalais, žūtbūt siekė įrodyti, kad socializmo piliečiai gali viską. Vien didžiulei Sibiro magistralei nutiesti buvo paaukoti tūkstančiai vokiečių karo belaisvių ir Gulago kalinių. Svarbiausia Sibiro automobilių magistralė vadinama „Kaulų keliu“, nes dėl sekinamo darbo mirę kaliniai buvo laidojami po tuo pačiu keliu. Dabar neretai per šiltesnius mėnesius, per liūtis, išplaunamas ne vienas skeletas, arba komunizmo nusikaltimus iškelia atlydis.

Trauktis neketina

Vietiniai gyventojai tik gūžteli pečiais, kai jų paklausiama ar nenori kraustytis. Daugelis čia gyvena arba labai seniai arba yra čia gimę. Šias nesvetingai šaltas vietas jie vadina savo namais ir keltis nenorėtų. Vietiniai su šalčiu apsiprato ir prisitaikė: visad šiltai rengtis, o nesant svarbiam reikalui nelįsti į lauką.

Tiesa, prie taurelės ne vienas pripažintų, kad gyvenimas čia nelengvas. Galbūt dėl to jaunimas stengiasi ištrūkti ir nebegrįžta, bet tai nėra įprastas elgesys. Gyventojų mažėjimo klausimas čia ne itin aktualus.

Tiesa Jakutske galbūt ir nėra taip blogai kaip galėtų būti, nes čia nevyrauja stiprūs vėjai. Tai bene vienintelė priežastis, kodėl čia išgyventi įmanoma.

Minėtas independent.co.uk žurnalistas grįžęs iš Jakutsko į Maskvą apie tai papasakojo savo draugams: „Jie žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pabuvojęs Mėnulyje. Jakutskas – sako jie – tik adrenalino fanatikams“.