Laikas.lt
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Konkurso dalyvės Donatos recenzija
Interviu iš atstumtųjų kalėjimo, arba meilė tik koncepcija
Europietiška kino dvasia dvelkianti, jauno kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano kūryba jau spėjo užsitarnauti Kanų kino festivalio komisijos bei žiūrovų simpatijas. Debiutinis, pusiau autobiografinis Dolano filmas „Aš nužudžiau savo motiną“ 2009 metais buvo apdovanotas trimis Kanų kino festivalio apdovanojimais, o „Įsivaizduojamos meilės“ 2010 metais jaunajam režisieriui pelnė šio festivalio „Jaunojo žvilgsnio“ prizą.
Perspektyvus kino debiutantas pasisekimo sulaukė ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Tačiau jo kūrybą yra vertinama ne tik dėl apdovanojimų gausos, bet ir dėl kontraversiškų temų analizavimo. Dolanas pirmajame savo filme („Aš nužudžiau savo motiną) nagrinėjo homofobijos, motinos ir sūnaus santykių problematiką. Tuo tarpu „Įsivaizduojamos meilės“ šiek tiek atitolsta nuo radikalių homoseksualumo problemų. Šiame filme režisierius stengiasi parodyti, jog neįgyvendinti jausmai arba „nelaiminga meilė“ yra universali patirtis. Jos neriboja nei laikas, nei lytis, nei socialinė padėtis.
Filmo siužetas nėra itin originalus, nes apie meilės trikampius bei „keturkampius“ yra kalbėjęs ne vienas kino kūrėjas. O pati meilės tema yra viena labiausiai išieškotų, galbūt kai kam ir pabodusių temų. Tokie režisieriai kaip François Truffaut, Ingmaras Bergmanas, Bernardas Bertoluccis ar Vudis Alenas turi savitą kinematografinį požiūrį į meilės ir žmonių tarpusavio santykių temas. O kuo yra išskirtinis Xavieras Dolanas? Savo filme jis kalba apie atstumtuosius, kalinčius nematomuose meilės iliuzijų kalėjimuose. Tačiau kodėl verta su šiais atstumtaisiais pasikalbėti?
Kadangi režisierius neslepia savo homoseksualumo, jo filmuose kalbėti šia tema taip pat nesivaržoma. Taigi „įsivaizduojamose meilėse“ bandoma kalbėti apie tokius jausmus, kurie nėra suvaržyti lyties ar seksualinės orientacijos. Tai laisva meilė, tačiau tuo pat metu ir suvaržyta. Ji yra įkalinta iliuzijose. Tačiau apie iliuzija šiek tiek vėliau.
Pagrindiniai filmo personažai neišskiriami draugai Fransis (aktorius Xavieras Dolanas) ir Mari (aktorė Monia Chokri) susipažįsta su narciziškuoju Nikolu. Šis „Adonio“ kūne įkalintas pseudo-intelektualas tampa geriausių draugų „meilės kančių“ objektu. Filmo siužetas šiek tiek primena Bernardo Bertoluccio „Svajotojus“. Įsivaizduojamose meilėse juntama panaši seksualinė įtampa, tačiau čia nėra tokių atvirų scenų, kurias mėgsta B. Bertoluccis. Dolanas seksualinę įtampą estetizuoja, tarsi taip norėdamas meilę paversti tik iliuzija.
Filmo personažai meilę bando konceptualizuoti ir tuo pat metu ją išgyventi. Tokie poelgiai juos ir įkalina atstumtųjų kalėjime. Fransis ir Mari žaidžia ne tik savo jausmais , bet ir judviejų draugyste. Jie konkuruoja tarpusavyje norėdami užsitarnauti „tuščiojo“ Adonio (Nikolo) meilę. O jų „meilės kančių“ objektas mėgaujasi jam rodomu dėmesiu. Ar šiame filme įsivaizduojama ir kartais fatališka meilė yra svarbiausia? O galbūt iš atstumtųjų kalėjimo gali išgelbėti tikra draugystė?
Xavieras Dolanas „Įsivaizduojamose meilėse“ naudojasi Vudžio Aleno filmo „Vyrai ir žmonos“ interviu principu. Tačiau šio metodo ištakos atėjusios dar šiš Ingmaro Bergmano kūrybos. Todėl galime manyti, jog Dolano kūrybą įtakoja tiek Vudis Alenas, tiek ir Ingmaras Bergmanas. Filmo siužetą retkarčiais pertraukia anonimiški monologai meilės, išdavystės ir santykių temomis. Nors ir interviu nėra pagrindinis „Įsivaizduojamų meilių“ akcentas, visgi šie pokalbiai padeda suvokti meilės kaip iliuzijos bei neįgyvendintų jausmų idėją.
Filme taip pat pastebimas ryškus žaidimas spalvotais kameros filtrais. Jie naudojami norint estetizuoti ir pabrėžti atsitiktinių „meilės“ santykių scenas. Geltono arba auksinio kameros filtro panaudojimas kai kuriems žiūrovams gali priminti lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ arba Jean-Pierre Jeunet svajingąjį „Amelijos iš Monmartro“ koloritą. Žinoma tokia kino kalba, kuomet žaidžiama spalvomis, gali kelti žiūrovams itin subjektyvias asociacijas.
Pro žiūrovų akis nepraslinks nepastebėti ir sulėtinti filmo kadrai, kuriuos režisierius estetizuoja ir harmonizuoja muzikinės kompozicijos pagalba. Muzika taip pat svarbi kaip pagrindinės iliuzionistinės, universalios meilės idėjos dalis. Nes pasak Dolano, jo filme naudojami muzikiniai takeliai tokie pat ilgaamžiai ir universalūs kaip ir nelaiminga, neįgyvendinta meilė. Juk meilė be atsako visada egzistavo…
„Įsivaizduojamos meilės“. Kaip iššifruoti šį pavadinimą? Tai yra meilės įkalintos iliuzijų kalėjime koncepcija. Neįmanoma, neįgyvendinta, be atsako. Tokia yra įsivaizduojama meilė. Nes mes mylime idėją, kurią susikuriame, mes mylime pačią meilę.
Filme „Kur nuneša sapnai“(rež. V.Vordas) vienas personažas yra pasakęs „Mintis reali, fizinis kūnas tik iliuzija“. Taigi būtent mintimis mes susikuriame iliuzijas apie įsivaizduojamas meiles. Ir tik mintimis iš tų „nelaimingos meilės“ kalėjimų galime išsivaduoti. Nes fizinis kūnas tik iliuzija….Komisijos komentarai ir balai:
Vertinimai
Kino teatras SKALVIJA: išryškintas meilės kaip iliuzijos aspektas yra įdomus panagrinėti, yra savita, argumentuota filmo interpretacija. Antrojoje recenzijos dalyje pritrūksta vientisumo: susidaro įspūdis kad filmas panagrinėtas stilistikos, kino kalbos požiūriais vien todėl, kad tai būtina padaryti. Balas 8
R.Zabarauskas: įdomios įžvalgos ir puikus pavadinimas, bet dauguma nuorodų bei pastebėjimų skamba gana „studentiškai”, lyg už tas nuorodas kas nors skirtų taškų… Kino istorija nesibaigia (tiksliau, neprasideda) Bertolucci „Svajotojais”, ir net ne Bergmanu, jei jau ieškoti kas išrado vieną ar kitą Dolano
panaudotą elementą. Bet į tokias paieškas leistis apskritai neverta: siūlau cituoti tik tada, kai tai tarnauja tekstui, originaliai filmo interpretacijai. Balas 7
Laikas.lt: nuo taiklios recenzijos iki pačio filmo pavadinimo paaiškinimo – recenzentės tekste aišku, sklandžiai išsakyta. Net nemačiusiems filmo, ko gero, nesunku suprasti apie ką jis. Daug palyginimų su kitų kino kūrėjų darbais, stiliais. Gal kiek net per daug. Šauniai charakterizuoti pagrindiniai veikėjai bei jų santykis. Balas 9
D.Remeza: išsami apžvalga, sveikintinas lyginimas, nors ir ne visur tikslinga būtų tų gretinimų ieškoti. Bandymas kapstytis giliau – sveikintinas. Balas 10
