Reda Krušinskaitė
Skaitytojai, kurie augo tais gūdžiais laikais, kada kompiuterių kiekvienuose namuose dar nebuvo, o Lietuvoje animacinius kanalus matė nedaugelis, tikriausiai kieme žaisdavo iki sutemų. Šis žmonių ratas prisimena paslaptingus lobius, kuriuos reikėdavo užlasti kur po obelim ir niekam niekam nerodyti. Galbūt tik geriausiam draugui.
Prisimenate tą stebuklą, kada nuvalius žiupsnį žemės atsiverdavo magiškas stiklelis po kuriuo glūdėjo iš kaimynės darželio vogtos gėlės, vienas perlas iš mamos karolių ir sena moneta. Mes tokius vadindavome sekretais. O kur dar istorijos apie negyvenamas salas ir piratų lobynus… Stebuklų pasiilgę žmonės lobių ieško ir dabar, ne tik ieško, bet ir slepia. Ir dar GPS įrenginį arba išmanųjį telefoną nešiojasi.
Modernios lobių paieškos vadinamos geocatching (plačiai priimto lietuviško atitikmens nėra). Tai žaidimas, kurio metu reikia surasti (arba paslėpti) lobį naudojantis GPS (angl. Global Positioning System) – visuotine padėties nustatymo sistema. Tereikia užsiregistruoti viename iš daugelio šiam žaidimui skirtų tinklapių, išsirinkti šalį, kurioje ketinate žaisti ir pradėti. Internetiniame tinklapyje dažniausiai rasite koordinates ir lakonišką užuominą, kur ieškoti lobio. Lobis (geocach ar tiesiog cach) dažniausiai yra vandeniui nepralaidi dėžutė, kurioje rasite rašymo priemonę, popieriaus ir nedidelį suvenyrą – gal net ir kokį perlą iš sutrūkusių mamos karolių. Atradėjas popierėlyje užrašo savo vardą ir radimo datą, pasiima lobį, o į dėžutę įdeda kitą, vienodos ar didesnės vertės, daikčiuką būsimiems ieškotojams. Vėliau internetiniame tinklapyje pažymima, kas minėtą lobį rado. Žinoma, viską privaloma atlikti slapta – aplinkiniai žmonės neturi matyti, kur paslėptas lobis. Pasakojama, kad paieškos net buvo sugluminusios policiją – natūralu, kad naktį po suoliuku šliaužiojantis žmogus sukelia įtarimų.
.jpg)
Šiandien, po maždaug 12 metų nuo lobių paieškų pradžios, geocaching žaidžia apie 5 milijonai žmonių, o visuose žemynuose (Antarktidoje taip pat!) yra apie 2 milijonai lobių! Paieškų principas dažniausiai išlieka tradicinis, tačiau kartais, prieš randant tikrąjį lobį, reikia išspręsti užduotis ar įminti mįsles, kurios parodo kelią prie ieškomo objekto. Specifinė žaidimo forma gali būti žaidžiama tik naktį, kadangi užuominos ar lobiai matomi tik tamsoje. Sudėtingose klimato sąlygose – drėgnuosiuose miškuose ar minėtoje Antarktidoje lobiu gali būti kelio stulpas ar keistos formos medis. Kartais į pastatų sienas yra įmontuojamos laikmenos prie kurių prijungus savo telefoną ar kompiuterį registruotis reikia į ten esantį tekstinį dokumentą, o lobis yra ten patalpinta daina ar graži nuotrauka.
Neabejoju, kad skaitant kyla klausimas, ar galima geocatching žaisti Lietuvoje? Taip! Lietuvoje veikia aktyvi lobių ieškotojų ir slapstytojų bendruomenė, kuri informaciją oficialiame geocaching tinklapyje. Siūlome užsiregistruoti ir išsirinkti ieškomo lobio koordinates arba pasitrainioti kur nors netoli karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje, o gal pakasinėti prie suolelio kojos Klaipėdos senamiestyje…
