[-[0]-]
2012-ųjų Kino Pavasario komanda filmą „Café de Flore“ vadina visos komandos favoritu ir numylėtiniu, tad daugelis net neabejoja, jog būtent ši juosta šiemet nuskins žiūroviškiausio filmo laurus.
Pritariu nuostatai, kad šis filmas yra realus pretendentas šiam titului, tačiau sunku paneigti faktą, jog šiųmetinėje Kino Pavasario programoje, kuri išsiskiria itin didele stiprių ir gerų filmų gausa, tokių pretendentų yra ir daugiau, tačiau apie kai kada nors kitąkart.
„Café de Flore“ lygiagrečiai pasakojamos dvi skirtingos, ir, regis, nesusijusios meilės istorijos, kurias skiria net kelių dešimtmečių laikotarpis ir vienas nuo kito nutolę žemynai.
1969-ųjų Paryžius. Žaklina (akt. Vanessa Paradis) – vieniša motina, auginanti septynmetį Dauno sindromu sergantį Loraną (akt. Marin Gerrier). Beatodairiškai mylėdama savo vaiką, Žaklina tiki, jog Loranas – iš dangaus jai siųstas angelas, paneigsiantis visas Dauno sindromo statistikas. Būdama tvirta kaip mūras, siena stojanti už savo mažąjį liūtuką, moteris augina vaiką apsuptą globos ir rūpesčio. Maži, tik jiems suvokiami kasdieniniai ritualai ir triskart per dieną namie skambant Café de Flore melodija, regis, į lentynėles sustatė jų gyvenimo kasdienybę, kuri nesikeičia jau metų metus. Tačiau vieną dieną viskas griūva, vos klasėje pasirodo Vera (akt. Alice Dubois) – Dauno sindromu serganti mergaitė, pasiglemžusi Žaklinai priklausiusį Lorano dėmesį ir meilę…
2010-ųjų Monrealis. Antuanas (akt. Kevin Parent) – keturiasdešimtmetis didžėjus, sėkmingai vedęs Rozą (akt. Evelyne Brochu) ir auginantis dvi dukteris iš pirmosios santuokos su Karole (akt. Hélène Florent). Išsiskyręs, save laimingu galintis pavadinti vyras neranda vidinės ramybės ir visur mato buvusią žmoną. Pastaroji, beprotiškai mylėjusi Antuaną, negali susitaikyti su mintimi, jog dvidešimt metų mylėtas vienintelis jos gyvenimo vyras, buvęs jos sielos dvyniu, paliko ją, išėjęs pas kitą. Iškankinta vidinio nerimo ir skausmo, tikėdamasi, jog vieną dieną Antuanas grįš, Karolė pradeda sapnuoti keistą sapną, kuris neduoda jai ramybės…
Šioje vietoje Žaklinos, Lorano, Antuano, Karolės ir Rozos istorijos susiduria. Trankiai, tarsi visu greičiu vienas į kitą lekiantys automobiliai, bet efektingai. Taip, jog šokiruoto žiūrovo galvoje ima suktis tūkstančiai sunkiasvorių minčių, nepaisant kurių, paaiškėjus filmo atomazgai, junti palengvėjimą ir sielos lengvumą.
Filmo veiksmas pinamas pasakojant dvi, iš pirmo žvilgsnio, tarpusavyje nesusijusias istorijas. Po mistikos pluta paslėptas pasakojimas, skirtingi laikmečiai, skirtingos istorijos, pagrindinių veikėjų prisiminimai, sapnai ir iliuzijos, apjuosę filmą, reikalauja laiko, kol supranti kas yra kas. Tačiau būtent toks pasakojimo stilius yra vienas įdomiausių filmo netikėtumų, žadinančių žiūrovo apetitą ir smalsumą.
Dar viena nepaneigiamai stipri „Café de Flore“ pusė – taikliai parinkti aktoriai ir puiki jų vaidyba. Nuostabi Vanessa Paradis, neįtikėtinai talentingas Marinas Gerrieris, regis, paneigiantis visuomenėje nusistovėjusius standartus apie Dauno sindromą, žavinga Evelyne Brochu ir vyriškai žavus Kevinas Parentas sukuria ganėtinai jaukią ir natūralią filmo atmosferą.
Tačiau stipriausias filmo dėmuo, netgi jo ašis, apie kurią sukasi visas filmas yra muzika, juostoje atliekanti iš tiesų didelį vaidmenį. Visumoje puikus, skirtingus muzikinius stilius supinantis filmo garso takelis, kurio mielai klausyčiausi nors ir kasdien, bei pavienės jo dainos, simbolizuojančios tam tikrus pagrindinių veikėjų gyvenimo etapus ir juos lydinčius jausmus bei vidines būsenas, sukuria neįtikėtina filmo atmosferą. Filmui pasibaigus, kuomet kino salėje ėmė degti šviesos, norėjau kuo greičiau grįžti namo, vėl išgirsti šias dainas ir pajusti tai, ką jutau būdama kino salėje. O juk nieko nuostabaus – tiek Vanessa Paradis, tiek Kevinas Parentas pramogų pasaulyje daugiau žinomi kaip muzikantai, tad net neabejoju, jog ir jiedu prikišo nagus prie muzikinio filmo apipavidalinimo.
Kanadietis Jean-Marc Vallée, daugeliui žinomas kaip filmo „Viktorija. Jaunoji karalienė“ režisierius, pateikia žiūrovui daugybė klausimų, neskubėdamas sudėlioti atsakymų. Skandindamas jį geismo ir aistrų liūne, muzikos garsuose ir gražiose pagrindinius veikėjus lydinčiose akimirkose vyras nebijo šokiruoti, sukrėsti ir priversti dar ilgai galvoti apie jo kūrinį.
„Café de Flore“ – tai sudėtinga, emociškai stipriai sustyguota ambicinga drama, pateikianti įdomią reinkarnacijos temą, žavinti istorijos pateikimu, muzikiniu apipavidalinimu ir, žinoma, puikia aktorių vaidyba. Rekomenduoju ir kviečiu kartu mėgautis filme skambėjusiomis dainomis!
