Lukas Devita
Nuotr.: Lou Capozzola ir Greg Speirs
Roko muzika pasižymi keisčiausiomis kombinacijomis su nemuzikinės kultūros sritimis. Tačiau mažai kas galėjo nuspėti tokį kuriozišką derinį, kaip legendinė JAV psichodelinio roko grupė „Grateful Dead“ ir 1992 m. Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė. O būtent taip ir įvyko, kai grupės, simbolizuojančios Amerikos kontrkultūros ištakas, nariai tapo tuomet visai jaunos nepriklausomos valstybės krepšinio rinktinės rėmėjais ir, tiktų pasakyti, dar daugiau – rinktinės draugais.
Kaip žinia, vyrų krepšinio olimpinė komanda buvo tik suformuota ir praktiškai neturėjo jokio valstybinio finansavimo. Rinktinei pačiai teko ieškotis paramos siekiant vykti į užsienio valstybes ir ten žaisti.
Laimei, Šarūnas Marčiulionis jau tuomet turėjo patirties ir ryšių Jungtinėse Valstijose, nes vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų tapo ir pirmuoju buvusios TSRS sportininku, savarankiškai pasirašiusiu sutartį su NBA, o 1989 m. tai buvo labai drąsus ir netgi neteisėtas žingsnis.
Vėliau, jau žaisdamas ir pasižymėjęs „Golden State Warriors“ klube, Šarūnas Marčiulionis aktyviai ėmėsi ieškoti, kas galėtų paremti Lietuvos krepšinio rinktinės dalyvavimą 1992 m. olimpiadoje Barselonoje.
Na, o visa kita, kaip sakoma, jau istorija. Ir šiuolaikinė legenda, kurios detales tikriausiai patikslins dokumentinė kino juosta „Kita svajonių komanda“ (angl. The Other Dream Team, 2012), šių metų sausio 21 d. debiutavusi ir ovacijomis pasitikta prestižiniame „Sundance“ filmų festivalyje. Filmo režisierius – Marius Markevičius, išaugęs lietuvių išeivių šeimoje Los Andžele.
Dokumentinėje kino juostoje, be kitų garbių žmonių, kalbinamas ir grupės „Grateful Dead“ būgnininkas Mikis Hartas.
Grupės „Grateful Dead“ ryšis su Lietuva ir jos krepšinio rinktine – tai tarpusavyje lyg ir nelabai susijusių žmonių geros valios aktas, kaip buvo madinga sakyti 9 dešimtmetyje, taip pat draugiškumo, atviro nusiteikimo bei atjautos derinys. Į šią mozaiką įrašytas ir tuometis „Grateful Dead“ techninio personalo vadovas bei krepšinio sirgalius Ramas Rodas, visuotinai gerbiamas Lietuvos krepšinio komandos trenerio padėjėjas Donas Nelsonas, buvusi NBA žvaigždė ir prisiekęs „Grateful Dead“ gerbėjas Bilas Valtonas, dėl savo ūgio žinomas ir kaip aukščiausias pasaulyje „deadheadas“ (taip vadinami grupės gerbėjai). Patys „Grateful Dead“ nariai, ypač Bobas Veiras bei Mikis Hartas, stebėjo politinius 1990–1991 m. įvykius Lietuvoje, sekė ir krepšinio naujienas. Kaip prisimenama, Šarūnas Marčiulionis su Donu Nelsonu buvo pakviesti į grupės koncertą, kur pastarasis, kaip geras grupės bičiulis, ir pristatė muzikantams krepšininką iš Lietuvos, vėliau užsiminusį ir apie pagalbą rinktinei.
Grupė „Grateful Dead“ nuo 1983 m. buvo įkūrusi „Rex Foundation“ – fondą, skirtą pagelbėti vaikams, prisidėti prie jų globos bei ugdymo, ir, nors Šarūno Marčiulionio kreipimasis lyg ir visai neatitiko fondo paskirties, grupė nutarė, kad šis atvejis yra išskirtinis, tad Lietuvos krepšininkams yra būtina padėti taip palaikant ir visą šalį, kurios taikiu išsivadavimu jie žavėjosi. Taigi grupė fondo vardu skyrė grynųjų pinigų, bet dar labiau sužavėjo tai, jog „Grateful Dead“ leido naudoti Lietuvos rinktinės aprangai papuošti savo grupės atributiką – dėmesį prikaustančius griaučius psichodelinių spalvų fone. Batika margintus marškinėlius su žymiuoju „Skulmanu“ (angl. Skull Man), ryžtingai dedančiu į krepšį, sukūrė dailininkas bei dizaineris Gregas Speirsas, savo pelną, kai marškinėliai tapo populiarūs ir jų paklausa visame pasaulyje ėmė stulbinamai augti, taip pat paskyręs rinktinei bei Lietuvos vaikų paramos fondui.
Pirmiausia šią sportinę „uniformą“ pamėgo patys Lietuvos krepšininkai. Kaip juokavo kolegos amerikiečiai, tikriausiai lietuvaičiai buvo pavargę nuo sovietinės pilkumos ir kasdienybės, todėl akį rėžiančius marškinėlius ėmė dėvėti visomis įmanomomis progomis. Tiesa, tai nebuvo oficiali žaidynių apranga, tačiau Lietuvos rinktinė pademonstravo ją žiūrimiausiu ir labiausiai jaudinančiu metu – per pačią apdovanojimų įteikimo ceremoniją, garbingai išėjusi atsiimti pergalės medalių.
Tai buvo drąsus gestas ir savotiška staigmena, o krepšinio rinktinė taip išreiškė grupei „Grateful Dead“ padėką už geranoriškumą.
Galima numanyti, kad konservatyvesnių pažiūrų tautiečiai, tiek vietiniai, tiek išeivijos, pavyzdžiui, nemažai vyresnės kartos JAV dipukų, pasitiko tokią roko grupės ir nacionalinės krepšinio komandos sąjungą ne itin džiugiai. Grupė „Grateful Dead“, dažnai laikytina privilegijuotųjų sluoksnio priešprieša, daugeliui galėjo asocijuotis su „žolės“ dūmeliu ir tvarkingosios visuomenės dalies nepritapėliais, kurių istorija prasideda laisvamanybės kvartalo komunoje Haight-Ashbury kvartale. Be to, tautinės Lietuvos vėliavos spalvos, psichodeliškai išplaukusios ir derinamos su „Skulmano“ stilistika, galėjo pasirodyti mažų mažiausiai nepagarbi interpretacija. Dabar tai atrodytų naivu ir juokinga, ypač prisiminus Lietuvos komandos komercinės atributikos 2011 m. pasaulio krepšinio čempionate bumą – nuo „šamanistinių“ žvėriukų iki tautinių šlepečių.
Bet tuomet, 1992 m., nelabai žinomos Lietuvoje grupės „Grateful Dead“ įvaizdis galėjo sukelti abejonių – griaučiai, pasišokėję prie krepšio, nors ir taikliam metimui, visgi iš pirmo žvilgsnio kėlė šiurpuliuką.
Tačiau gal viską paaiškinti galėtų dailininko Grego Speirso bei „Grateful Dead“ sumanymas, kad „Skulmanas“ simbolizuoja sunkų, galbūt paskutinių jėgų reikalaujantį, veržimąsi link tikslo, kuris svarbus kaip pats gyvenimas. Įveikę sunkiausią kelio dalį, nenutildyti, nesugniuždyti, tarsi prisikėlę iš mirusiųjų, lyg magiški griaučiai žaidėjai pakyla į pergalę.
Čia derėtų ir grupės „Grateful Dead“ socialinė simbolikos esmė, kurią būtų galima palyginti su Lietuvos – tiek rinktinės, tiek valstybės – tuomečiu proveržiu bei išsivadavimu. „Grateful Dead“ priklausė maištininkams, nepaklusniesiems, novatoriams, dvasios ieškotojams ir bekompromisiams kovotojams už savo laisvę (visuomenine prasme), o Lietuva tuomet primintų taikią, bet nepasiduodančią šalį, kuri privalėjo peržengti „didžiosios valdžios“ nustatytas ribas bei pažeisti žaidimo taisykles.
Grupės „Grateful Dead“ nariai ir Lietuvos krepšininkai 1996 m. vėl susitiko pratęsti sėkmingos
marškinėlių istorijos. Buvo sukurta daugiau įvairesnių, margesnių spalvinių variacijų marškinėlių, kurie jau tapo vertingi patys savaime, nepriklausomai nuo olimpiadų. Kažkuria prasme tai virto ir suvenyru, ženklinančiu didingą permainų laikotarpį, kai griuvo geležinės užtvaros ir viena iš mažų, bet drąsių šalių pasirodė visam pasauliui krepšinio aikštelėje… pasipuošusi psichodelinėmis spalvomis.
Su Amerikos psichodeliniu roku neretai tapatinama „Grateful Dead“ tapo savitu reiškiniu, nepakartojamo eklektiško skambesio grupe, kuri pradėjo formuotis dar 1964 m. derindama folkloro, bluegrasso, bliuzo stilius ir netrukus leidosi į eksperimentišką muzikinę kelionę ilgų tęstinių „džemų“ – laisvų improvizacijų – takais, permainydama visą roko grupės muzikavimo koncepciją, įtvirtindama tai, ką imta vadinti psichodelika, arba space rock.
Kalbant apie psichotropines medžiagas, pasak gitaristo Bobo Veiro, nuo tada, kai ėmė įrašinėti albumus, grupės nariai LSD jau nebebandė. Galbūt LSD padėjo jiems atverti duris, išlaisvinti mąstymą, o tolimesni muzikiniai ieškojimai greičiausiai ir buvo kaip tik tai, kas juos išvedė į naują kelią, kur dvasios mokytojais tapo garsai. Tragiška pagrindinio grupės gitaristo bei legendinio įkūrėjo Džersio Garsijos (1942–1995) vėlesnių laikų priklausomybė nuo stiprių narkotinių medžiagų, tokių kaip heroinas, ir kova su jomis tik dar labiau atkreipia dėmesį, įspėja, moko ir skatina užuojautą. Ne veltui kaip tik patys grupės „Grateful Dead“ nariai išliko artimiausi gitaristo draugai ir ne kartą aktyviai prisidėjo prie Džersio Garsijos sėkmingo išsivadavimo iš priklausomybės, taip padėdami jam gerokai pailginti gyvenimą.
Gal tai vis tas pat „Grateful Dead“ visuotinumas, kuris savo dvasia ir daina supina džiaugsmą, laisvę, rūpestį, atsakomybę, skausmą. „Grateful Dead“ galima vadinti savotiška liaudies grupe. Mat jos nariai pasižymėjo draugiškumu ir bendravo su visais kaip lygūs su lygiais, o tokį skambų teiginį dar galėtų pailiustruoti vadinamoji bootlegų – neoficialių koncertinių įrašų – tradicija.
„Grateful Dead“ per 30 savo gyvavimo metų surengė per 2 000 koncertų, kurių nė vienas nebuvo toks pat dėl savotiškos džiazinės improvizacinės grupinio grojimo manieros. Bendrą atliekamų dainų sąrašą sudarytų maždaug 500 pavadinimų. Be to, ji turbūt surengė daugiau nemokamų koncertų nei bet kuri kita grupė muzikos istorijoje, nuo pat pradžių remdama hipių bendruomenę, kuriai priklausė.
Tad visai natūralu, jog „Grateful Dead“ leisdavo koncerto klausytojams įrašyti viską, ką jie norėdavo. Galiausiai iškeltų mikrofonų miškas ėmė trukdyti įgarsinti pačią grupę, tad buvo sumanyta skirti koncerto metu atskirą vietą, paprastai aikštelę už garso pulto, bootlegeriams, kurie pirkdavo specialų „įrašinėtojo“ bilietą. Laimingu tokiam įrašinėtojui atveju garso įrašų inžinierius leisdavo prisijungti tiesiai prie garso pulto ir padaryti pasakiškos kokybės koncertinį įrašą. „Grateful Dead“ neprieštaravo tokių mėgėjiškų įrašų mainams, jei tai buvo daroma nesiekiant pelno. Vieno archyvinio portalo duomenimis, iš tų mažiausiai 2 300 koncertų, kuriuos sugrojo „Grateful Dead“, apie 2 200 buvo įrašyti. Grupė, suprantama, niekad nesvarstė, ar tai galėtų būti nuostolinga, – savo atvirumu ji sutraukė tik dar daugiau gerbėjų bei vertintojų ir dovanų gavo precedento neturinčią garsinę grupės gyvavimo biografiją. Dauguma šių mėgėjiškų koncertų įrašų yra laisvai prieinami visiems ir šiandien.
Taigi, kaip ir daugeliu kitų atvejų, grupės „Grateful Dead“ drąsa bei atvirumas, net jei kartais ir atrodo rizikingi, yra neatsiejami nuo jos tikrumo ir grožio.
Dėkojame dailinikui Gregui Speirsui, maloniai leidusiam žurnale panaudoti marškinėlių atvaizdus.
Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema GROŽIS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Ugninis raudonplaukių grožis – pro objektyvą
„Childfree“, arba renkuosi gyvėnimą be vaikų
Nykstančios tautos dėmesys išvaizdai
Mados dizaineriai atranda naujas automobilių grožio formas
Naujai „iškeptas“ olimpietis – Juozas Bernota
Pasidaryk pats – Veidrodžių karalystėje
Šviečianti plikė – vyriškumo įrodymas?!
Pilvo šokis – ne vien tik pilvo
Jogos asanos ir jų įtaka mums (Foto)
„Seserų pasikeitimo akcijos su MOSAIC“ rezultatai
Balandžio mėnesio astrologinės prognozės
