A. Carlseno fotografija – vardan meno suniokotas žmogus (Foto)

Dovilė Raustytė

Dano Asgerio Carlseno(39) fotografija garsi pasibjaurėjimo jausmu, kuris sukyla žiūrint į jo darbus. 

Dabar Niujorke gyvenančio ir kuriančio fotografo karjera prasidėjo jam būnant 16 metų, kuomet vienam vietiniam laikraščiui jis pardavė savo nuotrauką, darytą ant jo šaukiant policininkui dėl chuliganizmo – tvoros padegimo. Jis ėmė fotografuoti nusikaltimus ir iš to gyventi. Tai daryti liovėsi tik po dešimties metų, kai jo darbais susidomėjo reklamos agentūros ir žurnalai.

Kartą A. Carlsenas visai netyčia savo kompiuterio ekrane dėliojo nuotraukas vieną ant kitos, kol netyčia išėjo žmogus su daug akių. Tos nuotraukos, fotografas prisipažįsta nerodęs niekam kelerius metus, nes bijojo pažeisiąs fotografijos, kaip meno, etikos principus. Po truputį jis vis dažniau niokojo žmonių atvaizdus, kol galiausia dėl to tapo žinomas visame pasaulyje. Jo darbai, pasak žymių meno kritikų, priverčia susimąstyti, kas iš tikro yra žmogus ir kaip jis privalo atrodyti.

„Aš nenoriu, kad mano nuotraukos atrodytų žmonėms ligotos, aš tik kurių vaidą, esantį tarp realybės ir fikcijos“, – sako A. Carlsenas jo darbais besistebintiems žmonėms. Fotografas priduria, kad jokiu būdu jis nenori nieko pajuokti, ypač moters nuogumo, jos kūno grožio, tiesiog kartais, kaip jis pats sako, moteriai neužtenka vienos vaginos, o kai kurie vyrai yra tokie išraiškingi, kad jiems būtinos dvi poros akių. „Mano fotografijų dažniausia materija – raumuo, bet kartais ja tampa visas žmogaus kūnas“, – priduria menininkas.

Dabar, kai jo nuotraukas pripažino pasaulis, A. Carlsenas nebevadina savęs fotografu, greičiau kolekcionieriumi: „Vaikščiodamas po miestą ar savo studiją stebiu žmones, aplinkos tonus ir padaręs keletą nuotraukų, jas destruktyvuoju, sukurdamas tai, ką noriu pamatyti, bet ko niekada negalėčiau padaryti vien su savo fotoaparatu.“ Svarbiausia, pasak jo, sėkmingai sužaisti su šviesomis ir šešėliais, kad tai kas netikra, atrodytų natūralu, pavyzdžiui, kelių žmonių kūnų, sujungtų į vieną, odos spalva, jos tekstūra turi sutapti.

„Mano nuotraukos yra šūdinos“, – sako A. Carlsenas ir priduria, kad nuo fotografijos jis yra pavargęs, tad tai kas ką jis daro dabar, leidžia jam nuo jos pailsėti.

Ką apie A. Carlseno kūrinius mano jūs?

Daugiau nuotraukų – galerijoje.