Mindaugas Peleckis
Istoriniais įvykiais paremtame romane „Ponas Pipas“ (Mister Pip, 2006), – Paolo Coelho kūrinius primenantis „likimus keičiantis“ siužetas. Rašytojas iš Naujosios Zelandijos – gal pristigęs originalumo, o gal mėgdžiodamas Umberto Eco (kurio frazė „Personažai migruoja“ tarsi bando pateisinti romano parašymą) ir Haruki Murakami – nusprendė išbandyti seną triuką, „knygą knygoje“.
Pirmoji mintis, atėjusi į galvą, perskaičius knygos anotaciją apie „knygą knygoje“ („lemtingą knygą“), man šnibždėjo, jog tai Biblija. Deja, naujazelandietis čia pasirodė nenuspėjamas. Jo „knyga knygoje“ – britų klasiko, romanistų Šekspyro Charles‘o Dickenso (1812-1870) romanas „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations, 1860-1861). Šiame romane aprašomas septynerių našlaičio Pipo (Philipo Pirripo) gyvenimas, pasikeitęs Kūčių vakarą, lankant tėvų ir broliuko kapus. Neatpasakosiu šio žinomo romano siužeto, tik priminsiu, kad iš pradžių jis turėjo kitokią pabaigą, neprimenančią vėliau perrašytos ir tapusios happy end‘u. George‘as Bernardas Shaw ir George‘as Orwell‘as labiau vertino pirmąją romano pabaigą, kurioje Pipas lieka vienišas, kenčiantis, liūdnas. „Didieji lūkesčiai“ – tai nuotykių, kelionių romanas, vadinamasis Bildungsroman, rodęs Pipo norą tapti tikru to meto džentelmenu. Tai – knyga apie kaltės jausmą, ambicijas, nusikaltimus, socialinę nelygybę, gyvenimą imperijoje. Sukurta nemažai „Didžiųjų lūkesčių“ ekranizacijų (šiemet žada pasirodyti dar viena, režisuojama Mike‘o Newell‘o).
Kodėl naujazelandietis rašytojas L.Jones‘as (g. 1955) pasirinko šią knygą kaip itin svarbią? (Beje, šis Ch.Dickenso romanas ne kartą parodijuotas – animaciniame seriale „Pietų Parkas“, Louiso Skipperio ironiškame romane „Pipas ir zombiai“ ir kt.) Ir kodėl ši knyga 2007 metais buvo apdovanota garbingu Britanijos tautų sandraugos prizu ir pripažinta geriausia knyga Pietryčių Azijoje, taip pat nominuota „Man Booker“ premijai? Manau, kad 12 knygų autorius L.Jones‘as tiesiog atrado „sėkmės receptą“, populiarų postmodernizmo eroje – kopijuok, parodijuok į sveikatą, o personažai, kaip sakė U.Eco, tegul sau migruoja. XXI a. rašytojo tapatybė tarsi susilieja su XIX a., ir gija, siejanti gana skirtingus amžius, – pagrindinis abiejų knygų personažas Pipas.
Beje, L.Jones‘as parašė net 11 romano versijų, galiausiai perkėlęs jo herojus į atogražų salą Ramiojo vandenyno pietuose, netoli Australijos, į 1991-uosius. Bugenvilio sala, kovojusi už savo nepriklausomybę (taika pasiekta tik 1997 metais), – mažai žinoma lietuvių skaitytojui (nors apie šį karinį konfliktą tikrai gerai žino naujazelandiečiai). Todėl įdomu skaityti dokumentiniais faktais paremtą romaną, kuriame kalbama apie pilietinio karo baisumus ir vienintelį per juos gyvą saloje likusį mokytoją Votsą (Mr. Watts, Pop-Eye), Išverstakį. Šis kasdien skaito Ch.Dickenso „Didžiuosius lūkesčius“ vaikams ir juos tarsi užburia šia knyga. Baltųjų kolonistų pasaulis mažiesiems Bugenvilio gyventojams (tarp jų yra ir papuasų – rotokų, eivo, telei (buin), keriaka, nasioi (kieta), nagovisi ir kitų tautelių, ir austroneziečių halia, nehan, petats, solos, saposa (taiof), hahon, tinputz ir kt.), mokantiems anglų kalbą, atrodo egzotiškas, viliojantis, o Ch.Dickenso knyga palaipsniui keičia salos gyventojų likimus. Pagrindinė knygos veikėja – trylikametė Matilda, patekusi į karo sūkurį, kuriai padeda Ch.Dickenso sukurtas Pipo personažas. Vaizduotė – galingas dalykas, konstatuoja rašytojas, ir jis greičiausiai yra teisus.
„Pipo istorija buvo mano istorija, ir visai nesvarbu, kad buvau mergaitė, juoda kaip tviskanti naktis“, – kontrastuoja rašytojas. Kiek pakvimpa britiškuoju kolonializmu, kita vertus, juk knyga – ir apie karą.
Dar reikėtų pridurti, kad 200 puslapių knygos vertimas kokybiškas, dizainas ir viršelis – smagūs, kvapnią knygą malonu skaityti ir laikyti rankose. Bibliofilai supras, ką turiu galvoje.
Pagal „Poną Pipą“ taip pat kuriamas filmas, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Poną Votsą vaidins – puiki naujiena kinomanams! – pats „Daktaras Hausas“ Hugh Laurie. Kaip matome, personažai tikrai migruoja!
