Neonacio kova su veido tatuiruotėmis

Laikas.lt

Parengta pagal news.yahoo.com informaciją. 

Bryon Widner gyvenimas kupinas skausmo ir nuosmukių – vaikystėje patyręs psichologinį bei fizinį smurtą savo neapykantą vaikinas nusprendė išlieti ant kitos odos spalvos žmonių, seksualinių mažumų ir kito tikėjimo išpažinėjų. Galiausiai vyras pasitraukė iš neonacių judėjimo, tačiau vienas dalykas nesiliovė jo persekiojęs… tai svastikos, esesininkų žaibai, kruvini peiliai ištatuiruoti ant vyro kūno bei veido. 

Tatuiruotės, kurias vyras pradėjo darytis būdamas vos keturiolikos, trukdė susirasti bet kokį darbą, kadangi žmonės Bryone matė jo neapykanta persmelktą praeitį, o ne pasikeitimus, meilę savo vaikams ir jų motinai. Vyras bandė ieškoti sprendimų internete, tačiau suprato, jog retas daktaras imtųsi šalinti tokias dideles veido tatuiruotes. Net jeigu ir pavyktų rasti pakankamai kvalifikuotą specialistą vyras, neturintis nei darbo, nei pinigų, nei sveikatos draudimo, negalėtų sau to leisti.

„Buvau pasirengęs veidą panardinti į rūgštį,“ – pasakoja buvęs neonacis.

Pagalbos ranką ištiesė juodaodis

Vyro draugė Julie, vertinant iš perspektyvos, jog tiek ji, tiek Bryon ilgą laiką aktyviai priklausė neonacistų judėjimui, pasielgė dar drastiškiau – kreipėsi pagalbos į juodaodį. Daryle Lamont Jenkinsas vadovauja grupei One People’s Project Filadelfijoje, jis stengiasi kovoti su neonaciais rengdamas protestus ir viešai skelbdamas jų pavardes bei adresus, tačiau vyras sugebėjo įsiklausyti į Bryono draugės pasakojimą: „Man nerūpėjo kuo ji buvo ir kuo ji kažkada tikėjo. Šiandien tai žmona ir motina, kuri pasirengusi padaryti viską vardan savo šeimos,“ – apie pirmąjį pokalbį su buvusia neonaciste pasakoja juodaodis.

Daryle Lamont Jenkinsas pasiūlė porai kuo greičiau pasislėpti nuo savo buvusių draugų ir atsirinkti žmones, kuriais galima pasitikėti. Jiems taip pat buvo pasiūlyta susisiekti su teisininku Josephu Roy, kuris dirba su rasinės neapykantos sukeltų nusikaltimų tyrimu, stengdamasis nubausti grupuočių lyderius ir suteikti kompensacijas nukentėjusiesiems bei jų šeimoms. Jis pasakoja apie dažnus susidūrimus su neonaciais, bandančiais palikti grupuotes – dalis jų yra melagiai, dalis bando sukelti gailestį ir taip gauti darbą ar socialines garantijas, dalį ištinka trumpalaikė krizė, kuriai praėjus jie su nauju trenksmu grįžta prie neapykantos kitokiems.

„Labai retai tenka sutikti pasikeitusį rasistą. Žinojau apie Widnerį. Jis buvo vadinamas skinheadų pitbuliu. Nebuvo agresyvesnio, aršesnio ir labiau blogai pagarsėjusio už jį,“ – pasakojo teisininkas.

Nepaisant neigiamos išankstinės nuomonės po kelias savaites trukusių pokalbių porai pavyko įtikinti Josephą Roy, jog jie tikrai nuoširdžiai nori pradėti naują gyvenimą, atgailauti, pareityje paliekant iškreiptą idealogiją ir skausmą, kurį jiedu sukėlė kitiems žmonėms.

Joseph Roy sutiko padėti buvusiam neonaciui surasti lėšų tatuiruočių pašalinimui su ta sąlyga, kad vyras pasidalins žiniomis apie grupuočių vadovus, hierarchinę struktūrą bei vykdomus išpuolius. Bryon Widneris sakė neturėjęs daug vilties sulaukti pagalbos, tačiau jis sutiko nesiimti drastiškų priemonių, nešalinti tatuiruočių namų sąlygomis ir nesipilti rūgšties ant veido.

Grasinimai ir bėgimas

Situacija po truputį taisėsi – B. Widneris gaudavo padienių darbelių taisant namų apyvokos daiktus bei kasant sniegą ir menkų pinigų pakako bent minimaliai išlaikyti save ir savo šeimą, tačiau internete pradėjo sklisti neonacistų žinutės žadančios susidoroti tiek su juo, tiek su jo vaikais bei žmona. Judviejų mašinos buvo apmėtomos mėšlu, kasnat skambėdavo telefonas iš kurio pildavosi grasinimai, tad vyras bei jo šeima buvo priversti gyventi viešbučiuose.

Praėjus keletui mėnesių teisininkui Joseph Roy pavyko ištęsėti savo pažadą ir rasti žmogų, sutinkantį apmokėti tatuiruočių pašalinimo procedūras, kurių bendra suma siekia 35 000 JAV dolerių. Tiesa, ši paslauga turėjo savo išlygų – anonime norėjusi likti moteris reikalavo, kad vyras baigtų mokyklą, įgytų išsilavinimą koledže arba universitete bei lankytųsi pas psichologą. Žinoma, B. Widneris sutiko – šiuos dalykus jis ketino atlikti net jeigu jam ir nebūtų iškeltas toks ultimatumas.

25 operacijos ir 16 mėnesių agonijos

Surasti tinkamus gydytojus bei suplanuoti procedūras truko beveik mėnesį po kurio daktaras Bruce Shackas pradėjo procedūras: „Tai nebuvo tiesiog kelios tatuiruotės, tai buvo ištisa drobė,“ – pasakojo plastikos chirurgas.

Specialistas iškart įspėjo, jog lazeris išdegins rašalus skleisdamas energijos pliūpsnius, kurių stiprumas priklausys nuo dažų, esančių odoje spalvos ir kiekio, o skausmas bus ženkliai didesnis nei darantis tatuiruotes: „Jausmas bus toks lyg smarkiai nudegus saulėje, veidas sutins, kaip po finalinės bokso kovos, bet žaizdos galiausiai sugis. Tai tikrai nebus malonu, bet jeigu tu sutinki kentėti, tai aš sutinku tau padėti,“ – su buvusiu neonaciu kalbėjo gydytojas.

B. Widneris suprato, jog jis privalo ryžtis šiam žingsniui, kitu atveju, vyras niekada negalės gyventi normalaus gyvenimo. Jis pasakoja niekada nejutęs tokio skausmo – nei tada, kai jo kūnas sutindavo po muštynių, nei tada, kai policininkai išmušė jam dantis areštinėje. Vyras kentėjo sukandęs dantis, o vietinės nejautros injekcijos mažai gelbėjo. Galiausiai plastikos chirurgas nusprendė, kad teks taikyti narkozę, o tatuiruočių šalinimui nepakaks planuotų šešių ar septynių sesijų.

Prireikė 25 lazerio operacijų, kurios truko 16 mėnesių tam, kad pašalinti tatuiruotes nuo veido, kaklo bei plaštakų. Po kiekvienos procedūros oda sutindavo, nudegdavo ir pasidengdavo pūslėmis. Vyras privalo vengti saulės, o dėl daugelio narkozių bei intensyvaus lazerių naudojimo jis kenčia nuo migrenos, kuri Bryoną tikriausiai persekios visą gyvenimą: „Tai maža kaina už galimybę vėl pasijusti žmogumi,“ – sakė vyras.

Neapykantos ištrynimas

Vyras bei jo žmona buvo priversti persikelti dar kartą, kadangi sutikę susifilmuoti dokumentikoje apie tatuiruočių šalinimą, jiedu vėl sulaukė krūvos grasinimų iš įvairių neonacių grupuočių. Dokumentikoje, pavadintoje Earsing Hate (beje, žodį hate vyras buvo išsitaturiavęs ant krumplių) parodoma vyro agonija ir ašaros, jo žmonos bandymas tvardytis ir jų prisiminimai apie laikus, kuomet jų gyvenimą buvo pripildžiusi neapykanta. B. Widneris tvirtina, kad jis nusipelnė visų kančių, kadangi jis tebesapnuoja košmarus apie žmones, kuriuos nuskriaudė – jis nė nežino, ar kuri iš aukų yra paralyžiuota, gal apakinta, kadangi užpuolimų metu pats dažniausiai būdavo visiškai girtas.

Vyras tikisi, kad ši dokumentika padės jauniems vaikinams iš prastų šeimų, kurie tikisi, jog neonacių judėjimas gali tapti prieglobsčiu, susimąstyti ir pasirinkti teisingesnį gyvenimo kelią. Šiandien vyras ašarodamas džiaugiasi, jog po filmo pristatymo prie jo priėjo apsiverkusi juodaodė moteris, apkabino jį ir ištarė: „Aš tau atleidžiu“. 

Vyro išgyvenimai vaizdo siužete: