Kas būtų, jei nebeliktų tarakonų?

[-[0]-]

Vos pamačius tarakoną, tikriausiai, daugelis nusipurto, o vien nuo minties, kad viduryje nakties per jūsų veidą gali perbėgti tarakonas, gali įvaryti paniką. Pagąsdinsime dar: gal tarakonas „lietė“ jūsų dantų šepetėlį? Buvo tarp jūsų apatinių…

Tokių minčių vedami, kone automatiškai, kiekvienas namų šeimininkas, pamatęs tarakoną stipriai užsimoja šlepete ar laikraščiu. Taigi, kas nutiktų, jei visgi atrastume itin veiksmingą priemonę ir išnaikintume visus pasaulio tarakonus, klausia lifelittleysteries.com.

Šis klausimas buvo perduotas Teksaso Universiteto (JAV) biologijos profesioriui Srini Kambhampati. Šis mokslo žmogus pagarsėjęs pasaulyje, kaip vienas geriausių tarakonų specialistų. S. Kambhampati įspėja, kad išnaikinus visas (nuo 5 iki 10 tūkst.) tarakonų rūšis, nukentėti gali kur kas daugiau dalykų nei žmogaus virtuvė ar dantų šepetėlis.

Visame pasaulyje, vabzdžiai vaidina labai svarbų vaidmenį mitybos grandinėje. Jais minta milijardai paukščių, žinduolių ir roplių. Juos valgo netgi žmonės. Mūsų išlepintiems vakarietiškiems skrandžiams tas atrodo nepriimtina, bet juos valgantys tikina, kad tai tikras skanėstas ir puikus baltymų šaltinis.
„Nors daugumai gyvūnų tarakonai nėra pagrindinis maistas, bet jie užima svarbią dalį jų racione.

Neabejoju, kad išnykus tarakonams, tų gyvūnų skaičiai smarkiai kristų“, – samprotauja S. Kambhampati.
Jei gyvūnų populiacijų skaičius, dėl nesuprantamų priežasčių, jums visiškai nesvarbus, tuomet gal susirūpinsite azoto apytakos ratu? „Praktiškai visi tarakonai minta įvairia organine medžiaga, lapų ir augalų nuokritomis ir t.t. Juose būna susikaupę daug azoto. Tarakonai suvirškina tas medžiagas ir susikaupusį azotą pašalina kartu su išmatomis. Šios patenka į dirvožemį, jį praturtina ir maitina, o iš jo auga nauji augalai. Galite tai tiesiog vadinti gyvybės ciklu. Išnykus tarakonams, didelės dalies pasaulio miškų sveikata smarkiai suprastėtų, o silpstant ir nykstant miškams, kartu nyktų ir visi, kas su juo susiję, kitaip sakant, žymi dalis gyvosios gamtos“, – užbaigė S. Kambhampati.