Laikas visatoje lėtėja, pakol visiškai sustos?

Technologijos.lt

Kartais subjektyviai atrodo, kad kuo vyresni esame, tuo greičiau bėga laikas, tačiau Ispanijos mokslininkų iškelta mokslinė teorija formuluoja priešingą prielaidą – laikas visatoje lėtėja, o galiausiai kažkada ir išvis sustos. „Viskas kažkada, po milijardų metų virs viena amžiams sustingusia akimirka“, – tvirtina Bilbao Baskų šalies universiteto (Ispanija) profesorius Chosė Senovila (José Senovilla).

Nors tokios prieš penketą metų pateiktos ispanų mokslininkų prognozės skamba grėsmingai, kol kas nerimauti lyg ir nėra ko: laiko lėtėjimo procesas yra toks lėtas, jog žmonės to justi negali. Tad kai laikas baigsis, tvirtina jie, visų mūsų jau seniai nebus. „Tada seniai nebus ne tik mūsų, bet ir mūsų planetos“, – teigia Ch. Senovila.

Anksčiau astrofizikai stebėjo itin tolimų sprogstančių žvaigždžių (supernovų) šviesą ir pastebėjo paradoksą: toliau nuo Žemės esančios supernovos juda greičiau nei tos, kurios yra arčiau mūsų. Kitaip tariant, tai lyg ir bylotų, jog visata plečiasi – ir vis sparčiau. Ši hipotetinė teorija grindžiama prielaida, jog visatos plėtimąsi greitina kažkokia antigravitacinė jėga, žinoma tamsiosios energijos pavadinimu.

O štai ispanų mokslininkai iškelia prielaidą, jog viskas iš tiesų yra atvirkščiai: iliuzija, jog visata greitėja, susidaro todėl, kad laikas visatoje po truputį lėtėja, stoja. Ir gali būti taip, jog galingiausių mūsų teleskopų objektyvus dabar pasiekia šviesa iš to laikmečio, kai viskas judėjo greičiau.

Ispanijos mokslininkų teorija apie laiko lėtėjimą, kuri aprašyta žurnalo „Physical Review D“ publikacijoje, grindžiama sudėtingomis hipotetinės stygų teorijos prielaidomis, pagal kurias mūsų visata yra integruota į daugiadimensę struktūrą, kuri plūduriuoja aukštesnės dimensijos erdve, o pastarosios aptikti mes negalime.

Išties, viskas skamba gal ir pernelyg hipotetiškai, tačiau Kembridžo universiteto kosmologai sutinka, jog tokia idėja nėra iš piršto laužta.

„Dabar visi laikomės prielaidos, jog laikas atsirado Didžiojo sprogimo metu, – samprotauja Kembridžo universiteto profesorius Garis Gibonsas (Garry Gibbons). – Jei laikas gali atsirasti, vadinasi, jis gali ir dingti – tai tėra tik atvirkštinis efektas.“