Laikas.lt
Šiemet festivalio „Velnio akmuo“ metalo scenoje vienos pagrindinių grupių vaidmenį atliks prancūzai „Alcest“. Svajingi ir net romantiški „Alcest“, sakoma, nuo scenos skleidžia nežemišką palaimą. Festivalis „Velnio akmuo“ kalbina „Alcest“ gitaristą, vokalistą, kompozitorių ir tekstų autorių Neige.
Kas paskatino projekto „Alcest“ veiklą – nusivylimas tradiciniu metalu, ar jūsų dažnai minimi sapnai iš vaikystės?
„Alcest“ pradžia nėra susijusi su jokiais nusivylimais ar naujų metalo krypčių ieškojimu. Tuo metu aš tikrai buvau smarkiai užsiėmęs bei domėjausi black metalo scena. Tuo tarpu šis projektas yra įkvėptas dvasinių išgyvenimų, patirtų vaikystėje. Ir tai tikrai nebuvo nei sapnai, nei fantazija. Ta patirtis labai stipriai pakeitė mano pasaulį, mano pasaulėžiūrą, supratimą, tad „Alcest“ sukūriau tam, kad tuos patirtus jausmus galėčiau perteikti muzika. Žodžiai bei kalba yra labai siauri ir riboti dalykai, lygiai kaip ir žmogaus protas, mąstymas. Dėl šios priežasties muzika yra daug tinkamesnė saviraiškos priemonė perteikti tam, kas sunkiai apibūdinama žodžiais.
Kaip paaiškinama „Alcest“ stiliaus kaita nuo juodojo metalo iki šiandieninio post-roko ar atmosferinio metalo?
„Alcest“ muzika yra pakylėta, dvasinga, pilna džiaugsmo, nostalgiška ir neturi absoliučiai nieko bendro su satanizmu, depresija ar kitais neigiamais dalykais. Pačią didžiausią įtaką šios grupės muzikai daro tie jausmai ir patirtis, apie kuriuos jau pasakojau, t. y., tas tolimas pasaulis, tos vizijos, kurias mačiau pačiais pirmaisiais savo gyvenimo metais. Galiu netgi patvirtinti, jog didžioji dalis „Alcest“ dainų melodijų ateina tiesiai iš „to pasaulio“. Kita vertus, kūrinių forma gali būti paveikta tų grupių bei atlikėjų, kurių klausiausi tuo metu: „Burzum“, Yann Tiersen, „The Smashing Pumpkins“, „Dead Can Dance“, „Summoning“.
Iki šiol „Alcest“ pristatė tris studijinius albumus, tačiau pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžia koncertuodami. Ar gerai jaučiatės scenoje, ypač prieš gausią auditoriją?
Man visada labiau patiko dirbti studijose, įrašinėti albumus, bet aš taip pat manau, jog muzika privalo būti grojama gyvai, kad galėtum ja pasidalinti su auditorija. Taip, mums patinka groti scenoje. Pagrindinis dalykas, kas mus domina gyvuose pasirodymuose – publikos reakcija. Mums įdomu, kaip žmonės reaguoja į mūsų muziką, kokios būna jų emocijos. Tas vaizdas būna labai gražus ir suteikia mums daug teigiamos energijos. Net jei aš esu pakankamai uždaro būdo žmogus, toks ryšys bei artumas su publika vis vien nuteikia labai maloniai.
Visada pabrėžiama, jog „Alcest“ – tai tik Neige kūrybinis vaisius. Koks yra antrojo nuolatinio „Alcest“ nario, būgnininko Winterhalter indėlis į grupės kūrybą?
Aš kuriu visą „Alcest“ muziką bei tekstus. Aš taip pat nuolatos turiu viziją, kaip turėtų skambėti būgnai, nes šiuo instrumentu kažkada ir pats aktyviai grojau. Bet žinoma, Winterhalter taip pat turi savo nuomonę šiuo klausimu. Turbūt tiksliausiai būtų pasakyti, jog būgnų partijas mes kuriame kartu, tad indėlis yra vienodas. Be to, kaip žmonės mes esame labai skirtingi – skirtingos mintys, skirtingi skoniai – tad vienas kitą labai gerai papildome.
„Velnio Akmens“ festivalyje turėjote groti jau praėjusiais metais, tačiau dėl tam tikrų problemų grupės sudėtyje pasirodymą teko atšaukti. Ar tai suteikia kokią nors dvigubą motyvaciją pasirodymui Lietuvoje šiemet?
Mes niekada neatšaukiame jokio koncerto, jeigu tam nėra tikrai labai rimtos priežasties. Tokiu atveju būna labai liūdna dėl savo gerbėjų, kurie su nekantrumu laukė grupės pasirodymo. Šį kartą yra labai geras laikas mūsų koncertui Lietuvoje. Niekada nesame groję jūsų šalyje, tad tikrai džiaugiamės pas jus atvykdami. Esu tikras, jog viskas pavyks nuostabiai.
„Alcest“ kūrybą bei jos idėją iki šiol lydi kontroversiškos interpretacijos, nes daugelis klausytojų vis dar laiko „Alcest“ black metalo grupe. Ar manai, jog šiandien jūsų muzika pasiekia teisingą auditoriją?
Mūsų paskutinio turo metu buvome labai maloniai nustebinti, kadangi tarp publikos buvo galima pamatyti įvairiausio plauko veikėjų: ir metalistų, ir pop-indie ar post roko gerbėjų, ir jaunų, ir senų, gotų, ir t.t. Aš neieškau kažkokio atskiro segmento, kuriam norėčiau nukreipti savo kūrybą, kurdamas apie tai net nepagalvoju. Tačiau žinoma, koncertų metu tikrai malonu matyti, jog tavo kūryba pritraukia įvairių žmonių. Man tikrai malonu, kad „Alcest“ muzika nėra apribojama kokiais nors rėmais.
„Alcest“ populiarumas per pastaruosius kelis metus auga kaip ant mielių, ir, atrodo, nežada sustoti. Ar jaučiate tai? Kokie įsipareigojimai ir atsakomybė užgriūna pečius susiklosčius tokiai situacijai?
Apie tai visai negalvoju, nebent tik tiek, kad tokioje situacijoje galiu visą savo energiją bei laiką paskirti kūrybai. Pats svarbiausias dalykas man gyvenime yra sukurti gerus albumas, išlaikant savo nuoširdumą, bei jaustis gerai ir laimingai, kai ateina laikas kurti kažką naujo. Mano kuriama muzika dar keisis bėgant laikui, nes visada kursiu tik tai, kas man įdomu ir priimtina, niekada „neužsisėsiu“ ant kažkokio konkretaus stiliaus vien tik tam, kad įtikčiau klausytojams. Juk tokiu būdu meluočiau pats sau. Aš manau, jog muzikantas turi mėgautis tuo, ką daro. Jis turi jausti stiprią motyvaciją bei būti nuoširdus sau. Tai pats svarbiausias dalykas.
Nors keletas jūsų kūrinių yra angliškais pavadinimais, tačiau dauguma yra sukurti gimtąja prancūzų kalba. Ar ši kalba jums atrodo pati tinkamiausia perteikti jūsų mintis?
Iki šiol visi „Alcest“ tekstai buvo rašomi prancūzų kalba, tik keleto jų pavadinimai buvo angliški. Tačiau jau su kitu mūsų albumu situacija turėtų keistis dėl tos priežasties, jog įrašuose dalyvaus ne vienas kviestinis muzikantas, atliksiantis vokalo partijas, o aš labai abejoju, ar jie galėtų dainuoti prancūziškai. Bet aš tame neįžvelgiu didelės problemos. Rašiau tekstus savo gimtąja kalba ne dėl kažkokių svarbių, mistinių priežasčių, bet grynai dėl to, jog taip man yra patogiau. Nebuvo jokių priežasčių elgtis kitaip. Ir reikia pripažinti – prancūzų kalba puikiai tinka tokiai muzikai.
Lietuvoje kol kas nesate viešėję. Ko tikitės atvykdami čia, į festivalį „Velnio Akmuo“?
Kai mes gastroliuojame ar grojame festivaliuose, visada stengiamės atrasti naujas vietas, kažkiek pakeliauti po vietines apylinkes, kai turime tam laiko, išmėginti vietinį maistą, sutikti naujus žmones, išgirsti įdomių pasakojimų apie šalį, jos muziką, sceną ir t. t. Mums tikrai labai patinka tas „žmogiškasis“ faktorius festivalių metu, nulipus nuo scenos. Net jei „Alcest“ muzika yra nežemiška, keista ir labai nutolusi nuo šio pasaulio, galiu užtikrinti, jog visi grupės muzikantai yra laba šaunūs ir paprasti žmonės…
