Karolis Vyšniauskas
Nuotr. asm. archyvas.
Su Tomu Boo užaugo ištisos Vilniaus klubinėtojų kartos. Gūdžiais 1994-aisiais, kai naktinis gyvenimas čia praktiškai neegzistavo, jis, kartu su vienu Lietuvoje kažinkaip atsidūrusiu Vokietijos studentu, pradėjo organizuoti lig šiol veikiantį vakarėlių ciklą „Boogaloo“. Pastaraisiais metais Tomas rūpinosi renginiais bene madingiausiu sostinės klubu buvusiame „Woo“. Pernai šiam užsidarius, Tomas startavo su nauja vieta – Vilniaus centre įsikūrusiu baru „Soulbox“.
Negali sakyti, kad viskas jam sekasi puikiai – po gyventojų skundų dėl neva per didelio baro lankytojų keliamo triukšmo, pavasarį miesto savivaldybė uždraudė bare pardavinėti alkoholinius gėrimus po vidurnakčio. Panašus likimas anksčiau buvo ištikęs kitus sostinės barus – „Satta“ ir „Gorky“. Abu pastarieji jau uždaryti.
„Soul Box“ tokios pabaigos bent jau kol kas turėtų išvengti: gavęs didelį palaikymą iš sostinės klubinėtojų baras gavo teisę pardavinėti alkoholį iki ketvirtos valandos nakties. „Kiek pavasarį buvau nusivylęs situacija, tiek dabar vėl pradedu tikėti, kad bus gerai“, – atsikvepia Tomas ir „Laikui.lt“ papasakoja apie Lietuvos naktinį gyvenimą.
Tomai, kuo išskirtinė Lietuvos vakarėlių kultūra?
Čia yra daugiau jausmo, nei, pvz. užsienio didmiesčiuose. Publika muzikantus priima ne feikiškai – ne taip, kad iškelia ranką, o veido išraiška rodo visai kitką. Nesvarbu ar muzikantas žinomas, ar ne – jei tik groja gerą muziką ir daro tai nuoširdžiai, žmonės jam atsako tuo pačiu.
Lietuvoje yra to kaifo, dėl kurio žmonės čia važiuoja groti. Užsienio muzikantai stebisi čia esančia atmosfera. Jie nori sugrįžti, net žinodami, jog mūsų mokama honorarų kaina yra neekvivalenti tai, kurią gautų kažkur kitur. Jie groja Lietuvoje už mažesnę sumą, nes čia yra jauku: dėl publikos, dėl organizatorių rūpinimosi, dėl mažų, patogių miestų.
Užsienio didmiesčiuose žmonėms viskas yra atsibodę. Jie dažnai eina į renginius tik tam, kad pamatytų žinomą vardą. Aišku, ir Lietuvoje daliai žmonių yra tas pats – jeigu atvažiuoja DJ Tiesto, jie eina jo klausyti, nesvarbu ar jiems jo muzika tikrai įdomi. Jie ateina, nes groja Tiesto.
Sakoma, kad lietuviai yra kuklūs žmonės: jie sunkiai atsipalaiduoja, bijo šokti, bijo į vakarėlį ateiti nors kiek labiau provokuojančiais rūbais ir t.t. Ar tikrai?
Visko čia įvyksta, tik tai ne taip gerai matoma. Lietuvoje labai mažai žmonių. Bet jei padaugintum Vilniaus klubų lankytojų skaičių iki to, koks yra Londone, čia būtų superfrykų kraštas.
Maži miestai reiškia, kad visi visus pažįsta. Į vakarėlius Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje susirenka tie patys žmonės. Ar nenuobodu?
Taip, panašiuose renginiuose žmonės dažnai būna tie patys. Bet pvz. į „SoulBox“ susirenka skirtinga publika. Jei groja gyva muzika, ateina vieni, jei DJ – kiti. Aišku, visada ateina dalis senbuvių, vyresnių tūsofčikų, bet susirenka ir jaunesnieji. Taip pat ateina, kaip aš vadinu, naujoji masė – studentai, atsikraustę į Vilnių. Jų būna labai daug, paskui jie atsisijoja. Mums pakliūna ta „geresnė“ dalis. Ir dar yra naujoji užsieniečių masė – miestą lankantys turistai ar čia besimokantys užsienio studentai. Kai visi susimaišo, gaunasi visai neblogas tūsas.
Greitai prisimenant visus daugiau nei 20 tavo naktinio gyvenimo metų – kaip viskas keitėsi ir kokioje situacijoje Vilnius yra šiandien?
Kalbant apie „Boogaloo“ pradžios laikus – žmonės tada buvo ištroškę tūsų. Kiek gi buvo galima sėdėti virtuvėje ir gerti vodkę. Norėjosi išeiti, socializuotis, atrasti muziką. Klubų tada praktiškai nebuvo, dėl to mes viską darydavome kavinėse ir kitose keistesnėse vietose. „Boogaloo“ buvo tapęs savotišku klubu, kuris atsiranda tam tikroje vietoje tam tikru metu, apie kurį sužinodavai tik gavęs skrajutę. Taip būdavo įdomiau, nes būdavo daugiau paslapties. Dabar tokio principo nebelikę.
Vėliau atsirado vienas kitas klubas, pradėjo formuotis klubinė scena. Ji pradėjo jaunėti. Man patiktų, kad laikytųsi ir vyresnė karta, bet yra kaip yra.
O šiuo metu kultūrinis muzikinis gyvenimas yra aktyvus. Tam daug įtakos padarė tokie klubai, kaip „Woo“, „Satta“, „Gravity“.
Bet visi jie šiandien jau užsidarę
Taip, čia yra atskira tema. Tai piktų kaimynų ir bendrai naktinio gyvenimo kultūros supratimo problema visuomenėje. Reikia suprasti, kad be barų nebus naktinio gyvenimo, nebus verslo, nebus investicijų iš užsienio, galų gale nebus ir pačių užsienio turistų, nes jie neturės ką veikti čia atvažiavę.
Gaila, kad vietos užsidaro, bet jų vietoje atsiranda kažkas naujo. Naktinis gyvenimas liks. Net jei viską uždraustų, atsirastų pogrindinis veiksmas. Na, tikiuosi iki to neprieisim. Mūsų atvejis, kurį galiausiai laimėjom, parodė, kad viskas eina į priekį.
Kaip manai, kodėl dėl Vilniuje esančių barų kyla tiek daug problemų ir galiausiai jie užsidaro?
Vyksta visiškas nesusikalbėjimas. Mūsų situacijos pavyzdys: esame įsikūrę negyvenamame name, kur kaimynų, kuriems keltume triukšmą, paprasčiausiai nėra. Garsių melodijų girdėjimai, dėl kurių turėjome problemų, yra laužti iš piršto. Atrodo, kad kažkas yra įsitikinęs, jog gali uždaryti bet ką. Jeigu vietoj baro šioje vietoje būtų knygynas, ir į jį eitų daug žmonių, turbūt aplink gyvenantys kaimynai rašytų skundus ir dėl to.
Barų situacija šiandien yra keista, bet norisi tikėti, kad sėkmingas mūsų pavyzdys bus pamokantis.
Šis straipsnis publikuotas liepos mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema TŪSAI, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Narkotikai reivo kultūrojeTikriname, kaip Jonas (Jovani) pažįsta Rolandą ir atvirkščiai
„Parking Lot Guys“, arba kaip blondinė aplink automobilius sukiojosi
Ar jauti pramogų nuovargį, arba Juodosios Džiaugsmo Skylės efektas
Nelegalūs vakarėliai – laisviems, bet turtingiems
Vakarėliai kino filmuose
Pasivaikščiojimas po naktines Vilniaus užkandines (su keiksmažodžiais)
Nemiga: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi?
Ekstremalių sportininkų vasara – nesibaigiantis vakarėlis
Mažesnė telefono sąskaita – daugiau pinigų vakarėliams
Gilyn nerianti iliustratorė Jelena Šadrina
