Laikas.lt
Reda Krušinskaitė
Mumijos asocijuojasi su senovės Egiptu, tačiau jų būta ir Pietų Amerikoje bei artimuosiuose rytuose. Mumifikuojama siekiant mirusiojo kūną išlaikyti nepakitusį tam, kad kitame pasaulyje atgijusi dvasia galėtų tęsti savo gyvenimą. Japonijoje egzistuoja ir kitokia, tikrai šiurpi mumijų atsiradimo tradicija – budistų vienuoliai, valgydami specifinį maistą ir gerdami tinkamas žoleles, būdami dar gyvi save paverčia mumijomis.
Šis ritualas vadinamas sokushinbutsu ir yra praktikuojamas išskirtinai tik Japonijoje, Jamagata prefektūroje. Jį vykdo budistų vienuoliai ir dvasininkai – sakoma, kad buvo šimtai bandžiusiųjų, bet iki šiandienos surasta tik apie 20 tokių mumijų. Tiesa, dabar šio ritualo niekas oficialiai nebepraktikuoja ir jis yra draudžiamas įstatymo.
Ilgas ir alinantis procesas suskirstytas į kelis etapus. Pirmojį etapą sudaro 1000 dienų, kurių metu vienuolis minta tik riešutais ir sėklomis bei aktyviai sportuoja – tokiu būdu siekiama sumažinti kūno riebalų kiekį. Sekančias 1000 norintis paversti save mumija ima valgyti tik medžių žieves ir šaknis bei pradeda gerti nuodingą arbatą, pagamintą iš japonų žagrenio.
Pirmojo etapo metu žmogus jautėsi puikiai – buvo aktyvus ir laimingas, tą galima paaiškinti medžiagomis, susidarančiomis kūne, aktyviai skaidant riebalus. Antrojo etapo metu iš kūno buvo pašalinami skysčiai, vienuolis apsinuodydavo arbata, imdavo vemti ir viduriuoti, tačiau svarbiausia, kad toksinų pripildyto kūno vėliau nepuldavo lervos ir vabzdžiai.
Paskutiniojo etapo metu vienuolis atsisdavo lotoso poza ir būdavo užmūrijamas oloje ar katakomboje – vienintelė sąsaja su gyvuoju pasauliu tapdavo vamzdelis orui bei varpelis, kuriuo žmogus kasdien kartą paskambindavo. Skambėjimui nurimus oro vamzdelį pašalindavo ir sieną užmūrydavo galutinai.
Praėjus dar 1000 dienų sieną išgriaudavo ir patikrindavo mumijos būklę – buvo manoma, kad jeigu kūnas mumifikuodavosi visiškai, tai į jį įsikūnijo Buda. Tokią mumiją sugrąžindavo į šventyklą ir garbindavo. Tiesa, dažniausiai kūnai suirdavo, tačiau šiuos žmones taip pat labai gerbė už jų pasiaukojimą ir atsidavimą.
Buvo manoma, kad tikrą nušvitimą galima pasiekti tik išsilaisvimus iš savo fizinio kūno, tad lėta mirtis nuolatinėje meditacijoje buvo tam tinkamas kelias.
