Laikas.lt
Pasakojama, kad Možaisko rajone yra toks Rūgpienių kaimas. Galbūt vyresni dar prisimena jį iš animacinių filmukų, o štai mažesni gal visai nė nežino. Leidyklos „Nieko rimto“ išleista Eduard Uspenskij knyga „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ – puiki proga prisiminti ir susipažinti. Juolab, kad filmuke tiek maža ko telpa, o knygoje… Nesibaigiančios linksmybės!
Pagrindinių veikėjų trijulė: berniukas dėdė Fiodoras, katinas Matroskinas ir šuo Šarikas. Iškart kyla klausimas, kodėl berniuką dėde vadina? Ogi todėl, kad jis labai savarankiškas ir gudrus, antai ketverių išmoko skaityti, šešerių – pats sriubos išsivirti. Jiedu su katinu laiptinėje susipažino, paskui patyrė šiokių tokių naminių nesklandumų ir abu nutarė verčiau gyventi kaime – kur niekas nedraudžia gyvūnėlių (o ypač visokių kačių) parsivesti.
Katinas Matroskinas – „jūrinis, tik tiek, kad vandens bijo“, labai praktiškas, moka visokius vertingus ūkio darbus dirbti, pyragus kepti, siuvimo mašina siūti, kojines adyti, dainas dainuoti. Ech, su tokiu katinu niekad nepražūsi!
Kaime prie jų prisijungęs šuo Šarikas – paprastas, o ne koks veislinis. Jis medžiokle domisi, povandenine žūkle irgi, gali bulves kaupti – užpakalinėmis kojomis ir visokių keblumų prisigalvoja – galbūt, kad ne taip monotoniškai dienos slinktų.
Taigi trijulė įsikuria jaukioje Rūgpienių kaimo trobelėje su trimis svarbiausiais dalykais: krosnimi per pusę virtuvės, televizoriumi ir, žinoma, būda. Kadangi vyručių sumanumui nėra ribų, jie netrukus įsigyja karvę, šautuvą, net traktorių. Ir ūkininkauja, kaip dabar madinga sakyti, ekologiškai – jiems žvėrelius šaudyti ir beržus malkoms kirsti gaila, taigi ieško alternatyvių energijos išteklių, minta daugiausiai pienu, ir net įsitaiso ekologišką traktorių – tr-tr Mitią.
Skaitysiantys sužinos gausybę gyvenimiškai vertingų dalykų, pavyzdžiui: kaip teisingai valgyti sumuštinį (didesni skaitytojai neabejotinai žino, bet štai mažesniems pravartu išmokti), kodėl mėsą verčiau pirkti parduotuvėje, kas nutinka karvėms, kai žydi apyniai, ir kodėl tuo metu nerekomenduojama gerti jų pieno, kaip palyginus paprastai išmokyti gyvūnus kalbėti (iš tiesų tai jie išmoksta patys, bet apie tai išsamiau – knygoje) ir nuo ko geriausiai pradėti dresuoti buliuką, kad šis užaugtų tikru ūkio sargu.
 |
 |
Tad knyga vertinga ne tik visiems kaimo naujakuriams, pradedantiems žemdirbiams, bet ir tiems, kurie svajoja apie nepaprastus nuotykius kur nors anapus upės – ten, kur pievose ganosi karvytės, pečkinai nešioja laiškus ir „žinias“… O žaidimų ir nuotykių su geriausiais draugais niekad nepritrūksta!
