Donata
Siauras požiūris yra viena iš blogiausių savybių. Tai naikina visus ryšius, visą supratimą, suardo socialinį ratą, uždaro duris galimybėms ir svarbiausia – naikina žmogų.
Pamenu, kai būdama kažkur 5–6 metų, pirmą kartą pamačiau juodaodį. Tada tai atrodė kažkas neįtikėtino, žmogus lyg ir toks pat kaip aš, bet jo odos spalva skiriasi! Ilgą laiką galvojau, kaip čia taip gali būti, bet buvau visiškai sužavėta tuo skirtumu. Laimei, pamačiau, kad yra kitokių žmonių nei aš būdama dar vaikas – taip niekada neturėjau rasistinio pobūdžio minčių ir nesmerkiau žmonių dėl to, jog jie kitokie.
Pagalvojus, kad dar prieš penkerius metus buvo galima išvysti žmonių spoksančių ir rodančių pirštais į kitokios odos spalvos žmogų, pasidaro šleikštu. Tai ir yra siauras požiūris, ir jis mumyse vis dar slypi. Mes pratę būti vienodi, nuo Hitlerio ir Sovietų Sąjungos laikų vis dar vyrauja stereotipas, kad kitokie nei „baltieji europiečiai“ yra nenormalūs ir juos būtina smerkti, niekinti ar bent jau tyliai engti. Žinoma, durys į pasaulį jau senokai atviros, interneto galimybės leidžia keliauti ir pažinti bet kurias pasaulio šalis, bet juk mūsų mylimoje Lietuvėlėje vis dar yra žmonių, kurie ne negali to padaryti, bet nenori.
Mes esame unikalūs, mūsų kalba sunkiausia, tradicijos įdomiausios, merginos gražiausios, o alus skaniausias. Taip mano tie, kurie nėra iškėlę kojos iš namų, kurie nemato ir nesupranta, kad pasaulis yra milžiniškas, beribis, o juk mokytis ir pažinti skirtingas šalis ir papročius neužtektų gyvenimo.
Kiekvieną kartą atėjusi į paskaitą, kurioje dalyvauja apie 50 žmonių iš įvairių šalių ir kultūrų, maloniai nustembu. Tiek daug skirtingų papročių, kalbų, supratimų, galų gale išvaizdos atributų ir visi mes kalbame ta pačia kalba, ir netgi sugebame susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Niekada nepraleidžiu progos pakalbėti su pakistaniečiais, studentais iš Ugandos, indais, australais, brazilais ir kitais, kurie taip toli nuo manęs, tokie skirtingi, bet beprotiškai įdomūs. Keliaudamas ir pažindamas kultūras supranti, koks mažas esi ir kiek daug dar nežinai. Supranti, kad visos kultūros unikalios ir nėra geresnių ar blogesnių. Tai, kad Anglija kaip šalis gyvuoja daug ilgiau nei Lietuva, nedaro jos geresne ar įdomesne. Na, nebent kažkas nusprendžia, kad taip yra, bet tokie žmonės tikriausiai sėdi namie tamsoje matydami tik save. Taip, Anglijos istorija ilgesnė, karų laimėjimais ji taip pat mus pranoksta, bet ar tai yra siena, skirianti žmones? Ne, tai yra penas diskusijoms ir pasakojimams.
Kai supranti save ir savo unikalumą viso pasaulio kontekste, suardai sienas ir plačiai atlapoji duris į pasaulį. Kaip jaustumeisi, jei prieš mirtį galvodamas apie savo gyvenimą suprastum, kad niekada nešnekėjai su bulgaru, ukrainiečiu ar kanadiečiu, o juk įdomu, kaip jie ten gyvena. Šiais laikais, kai viskas tampa atvira ir prieinama bet kam, būtų nuodėmė nepasinaudoti tokia galimybe. Juk kai susiaurini pažiūras iki savo šalies, savo miesto, o galiausiai iki savo namo, galima sakyti, kad sėdi tamsioje dėžėje be jokios ertmės šviesai patekti. Tam, kad būtum įvairiapusiškas, neturi būti turtingas pinigų prasme, bet be jokios abejonės turi būti turtingas žingeidumu bei smalsumu. Turėdamas šias savybes užmirši tokį dalyką, kaip nuobodus gyvenimas.
Žinau labai daug žmonių, kurie galbūt šiuo metu neišgali keliauti skersai išilgai pasaulio, bet apie tame pasaulyje esančias kultūras žino daugiau už mane. Tokie žmonės yra gyvas įrodymas, kad ribų nėra. Jeigu kažkas labai domina, nėra neįmanoma surasti apie tai informacijos, ir kaip gera pasidaro, kai sužinai, o tai, ką žinai gali papasakoti kitiems. Mes juk nuolatos keičiamės informacija. Taip, dažnai tai būna informacija apie naujausius išpardavimus, kainų skirtumus, nelaimes, įvykusias kažkur netoli tavo gyvenamosios vietos, paskalos – visa tai lengva ranka išbraukčiau iš to, ką noriu girdėti. Kitą dieną dažniausiai neatsimeni nei pusės to, ką girdėjai, bet jei kas nors papasakoja kokį įdomų faktą apie kitoje šalyje vykstančius įvykius, naujas technologijas ar socialinę pažangą – tuos faktus įsiminsi, o grįžęs dar apie tai ir susirasi daugiau informacijos.
Niekas nenorėtų gyventi dėžėje, juk ten nėra vietos, trūksta oro, tamsu, nejauku, nepatogu ir nemalonu. Siauras požiūris yra visi šie išvardinti dalykai, tik, deja, žmonės patys to nepastebi, pastebi aplinkiniai. O kaip manote, koks jausmas, kai po ilgo laiko gyvenimo dėžėje, iš ten išlendi ir pamatai, kiek daug grožio ir stebuklų tvyro aplink tave? Pasidaro graudu ir pikta. Galų gale, juk ne šiaip sau tas pasaulis toks didelis ir ne šiaip sau mes tokie skirtingi.
