Saschia Foi
Nesvarbu. Ar gyvenu, ar mirštu. Žinau, jog nepraleidau laiko tuščiai.
Ji šoko. Jos kūnas judėjo grojant lėtai muzikai. Kambaryje tūnojo sunkus tabako kvapas, žvakės atėmė visa orą. O joms… joms tai nerūpėjo. Ji šoko. Ir ji žinojo, kad tai daro, nes nori.
Nusirenginėja, nes nori. Liečia save, nes nori. Ji norėjo šokti Jai. Tiesa, ji aklai atidavė Jai savo sielą ir kūną. Patikėjo slapčiausias mintis ir norus, atidavė viską viską, ką turėjo viduje ir išorėje. Ir ji žinojo, kad padėkos nesulauks. Matyt, tai buvo labai akla meile. O gal ne akla? Gal tai buvo tikra meilė? To ji dar nežinojo. Bet ji tikėjo, kad tai, ką ji daro, yra teisinga, kad tokia jos paskirtis šitoje žemėje, duoti neprašant nieko atgal. Ir ji davė. Visą save. Ji nebeturėjo nei mažiausios paslapties. Nuoga.
Kiekvieną kartą, kai baigdavo šokti ir nusimesdavo visus drabužius, prieidavo prie lovos, kiekvienas jos raumuo atskirai siųsdavo virpulius, jos kūnas dažnai virpėjo nuo šalčio, susijaudinimo, darbo. Ji prieidavo virpanti ir nuoga prie lovos, nusišypsodavo, atsiguldavo ir pajausdavo kažką besibraunant į jos vidų. Keista. Bet ji niekad neprieštaraudavo. Ji visad įsileisdavo įsibrovėlę, kuri atnešdavo jai tiek malonumo, kiek niekas kitas negalėjo.
Judėjimas. Nuolatinis judėjimas. Jokių pauzių.
Ji mylėjo tai, ką jautė. Ir ji nežino, tai jautė jos kūnas ar siela. Jai tai buvo vienaip ar kitaip nuostabu. Ji kiekvieną paprastą ir kasdienišką dalyką priimdavo kaip dovaną, kaip dvasišką palaimą. Jai viskas buvo susiję su jausmais ir siela.
Iš pradžių ji Ją bučiuodavo… Bet malonumui augant, ji negalėdavo susikaupti ties tuo, ką turėtų daryti jos veido raumenys. Todėl ji nustodavo bučiuoti. Ji atsiguldavo, įsikabindavo į paklodę. Jos kūnas virpėdavo ir judėdavo.
Kvėpuodavo. Rėkdavo. Kvėpuodavo. Nustodavo kvėpuoti. Dusdavo. Vėl rėkdavo. Nagai, įbesti į jos nugaros odą, draskydavo ją labai skaudžiai. Bet jai tai irgi buvo kažkaip kitaip ir kažkaip magiška. Jai neskaudėjo, jai patiko. Ji norėdavo dar. Ji norėdavo stipriau. Jos kūnas šėlo. Su kiekvienu staigesniu judesiu, jos malonumas didėdavo. Transformuodavosi. Keisdavosi. Peraugdavo. Įgydavo naujus pavidalus. Bręsdavo.
Galiausiai ji jau nebegalėdavo valdyti nei savo rankų, nei viso kūno, nei balso, nei Jos. Ji pasiduodavo tam, kas ir taip būdavo neišvengiama. Kas ateidavo, švelniai paglostydavo jos sielą, pereidavo per visa kūną, sukrėsdavo protą ir išsinešdavo į dar nematytas ir nežinomas erdves. Ji pamiršdavo, kad gyvena, kad egzistuoja pasaulis. Ji išeidavo trumpam. Ji sau tai leisdavo.
Grįždavo. Apsikabindavo tą moterį… ji norėjo. Ji daug kartų norėjo jai pasakyti, jog Ją myli. Bet nepasakydavo. Galbūt neišdrįsdavo o galbūt nereikėjo žodžių. Taip ji įprato galvoti. Juk jai visada buvo sakoma, jog žodžiai nesvarbūs.
Gulėdavo nejudėdama, kol atgaudavo kvapą. Tada prisidegdavo cigaretę. Rūkydavo su lengva šypsena. Euforijoje ir taikoje su visu pasauliu ir su pačia savimi. Bet ji pati sau nerūpėjo.
Ta šalia jos gulinti moteris apversdavo visą pasaulį aukštyn kojom. Parodydavo naujus pasaulius, atverdavo naujus vartus, vis kitaip išpildydavo ją.
Ta moteris turėjo kažką.
Kažką ko protas negalėjo suvokti.
Ir ji jau nežinojo, ar tai draugas, ar vis dėlto priešas, grobiantis sielą.
