Laikas.lt
Literatūrinės Nobelio premijos laureato José Saramago romanas Kai mirtis nusišalina kelia klausimą – kas atsitiks, jei vieną dieną nebebus mirties? Knyga prasideda sakiniu: „Sekančią dieną niekas nenumirė“.
Nuo naujųjų metų pirmosios dienos neįvardytoje šalyje – niekas nebemiršta. Tai be abejonės pasėja siaubą ir sumaištį politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų tarpe. Bet didžioji dalis visuomenės švenčia – pakeltos vėliavos, žmonės šoka gatvėse. Jie pasiekė didžiausią žmonijos tikslą – amžiną gyvenimą.
Deja, iškyla naujos demografinės ir finansinės problemos, šeimos ir ligoninės turi nuolatos rūpintis sergančiaisiais, gyvybės draudimas tampa beverčiu, o laidotuvių namai priversti laidoti naminius gyvūnėlius: šunis, kates, žiurkėnus bei papūgas. Atsiranda nauja grupuotė, kuri siūlosi palengvinti ligonių šeimų naštą. Ši grupuotė, vadinama Maphia, organizuoja sunkių ligonių vežimą į kaimynines šalis, kuriose žmonės iškart miršta, nes mirtis ten nenustojo eiti į darbą.
Mirtis sėdi savo vėsiame bute, kuriame gyvena viena su dalgiu, ir apmąsto savo eksperimentą – kas bus jeigu niekas niekados nemirs? Kas, jei ji, mirtis iš mažosios „m“, taptų žmogumi ir įsimylėtų?
