Kamilė Pirštelytė
Jau labai seniai neteko važiuoti viešuoju transportu piko metu. Gerai, kad ruduo ir kad vėsta vis labiau dienoms bėgant, nes vasarą išvis siaubas apima, kai nebėr kuo kvėpuoti, o jei dar valkatėlė, kelis mėnesius nesimaudžiusi, atsisėda netoliese (viena iš priežasčių, kodėl pradedu draugauti su dviračiu)… Na va, tai taip. Šįvakar keliaudama namo įlipau į troleibusą pačiu piko metu ir kurį laiką viskas buvo ganėtinai ramu, mat žmonių dar ne tiek gausiai prilipę. Dažniausiai koktu/irzlu nebūna nuo tokių pasivažinėjimų, nes man jie, tiesą sakant, visai kartais net ir patinka. Kažkaip ramina ir kantrybę ugdo. Jeigu pasiseka nurauti kokią vietą, tai patogiai įsitaisai pasiruošęs ilgam lėtam riedėjimui, išsitrauki knygą (visad įsimetu į rankinę vieną kitą knygą, jei netyčia tektų nuobodžiauti kažko belaukiant ar važiuojant), užsikemši vieną ausį ausinuku ir tiesiog susitaikai su padėtimi, kad eismo kamščių neįveiksi pykdamas. Na, o šįvakar buvo pats smagumas. Važiavom lėtai, labai lėtai. Knygos neturėjau, ausinių neturėjau, kadaise išmokyta mandagumo – vietą užleidau kažkokiai senutei, o po dar kelių stotelių vis gausėjanti minia troleibuse pradėjo nujausti artėjančią ramaus važiavimo fiasko, mat žmonės „nušoko nuo protų“. Nesvarbu, kad viduje nebėra vietos ant tiek, jog turi su ranka įsiremti už turėklo gynybine poza, mat jau visai vos nesėdi sėdinčiam ant kelių, žmonės vis tiek principingai lipo ir lipo su kiekviena stotele vis labiau į vidų. Garbaus amžiaus „damos“ su raudonom lūpom, kašmyriniais paltukais ir netikrais antakiais prarado visą orumą ir, iš pirmo žvilgsnio atrodančios trapios ir mandagios, išmesdavo „rėmą“ ir spirdavo tave velniop nuo savo kelio, kad tik joms būtų pačioms geriau (ne ne, kam gi palaukti kito troleibuso, čia visai įdomu darosi). Ne per toliausiai stovintis studentas, kuris buvo vienas iš pirmųjų įlipusių ir, žinoma, aukšto ūgio, turėjo savo paveikslą laikyti ant galvos prilaikydamas ranka (beveik kaip samurajus su katana virš galvos per upę brendantis). Po kiek laiko nukrito ūsas, tad vairuotoja ramiai išlipo (tetrūko to komiško švilpavimo prieš proveržį) laukan ir besikeikdama pradėjo jį daužyti su kumščiu gal minutę (neklauskit kodėl) ir tik išliejusi, matomai, pyktį – viską sustatė į vietas, variklis užbaubė iš naujo. Kažkas troleibuso gale susikivirčijo dėl kuprinės. Na, tiksliau, moksleivė su sene. Senę nervino tai, jog merginos kuprinė trukdė jai sėdėti ant minkštos sėdynės, o mergina burbėjo, kad neturi pasirinkimo ir, jei moteriai bus patogiau, gali mielai apsikeisti su ja vietomis. Na, vienu žodžiu, kelionė buvo tikrai smagi. Vieni tyliai šypsojos iš to absurdiškumo, kiti sukandę dantis miegojo atmerktomis akimis, treti bandė išstovėti nenugriūdami (aš ir mano sumautas mažas ūgis). Mačiau, kad kažkokiai merginai reikia išlipti, o ji stovėjo už manęs dar per vieną žmogų, tad, supratusi, kad nieko čia nebus, mat žmonės kaip monumentai pūpso ir laukia savo akimirkos, atvažiavus į stotelę garsiai ir inoringai sušaukiau ATSIPRAŠAU (labai juokingas didvyriškumas su kovos būsena užvaldė), tai visi gražiai išlipo ir praleido kitus. Atvykau į savąją stotelę jau tuomet, kai žmonių visai sumažėjo, o tie „nugalėtojai“, kurie nuo pradžios iki galo sugebėjo ištverti viską, kas ten dėjosi, pagaliau ramiai sėdėjo ant atsilaisvinusių kėdžių. Dviratis, mašina, ėjimas pėstute – too mainstream, geriau viešasis transportas piko metu ir visi jo chaosai bei nebylus bendradarbiavimas su keleiviais.
