Rūta Strolytė
Prarastoji Elena, priimk mane, išgirsk mane, nesubadyk savo tyla, gerbk, kad man pačiam nereikėtų. Paliesti tavo šviesų, o gal apšviestą šešėlį kažkur paplūdimyje, kur būtume nuogi, kaip kad ir pirmąją dieną, kada tu nesigėdytum savo nuogumo priešais mane. Gal tikrai nevisais keliais vaikščioja Kristus, gal ir gerai.
Būk šalia, laikyk mane, stipriai ir švelniai. Du skirtingi poliai susijungia – kieta su minkšta, globa ir egoizmas, namai ir bėgimas kuo toliau, plieninė logika ir svaičiojimai, laisvė ir pančiai, religija ir ateizmas, vedybos ir senbernystė.
Pamiršk tą žiedą, vagoną ir šinšilus, aš tau pastatysiu altorių – suoliuką Katedros aikštėje arba Pylimo gatvėje, kad galėtum sėdėti ir žiūrėti į mirusių bajorų galvas.
Juodos vėlės praslenka pro šalį, vėlėms priklauso dangus ir tos stiklinės ašaros. Juodo marmuro gėlės, akys spalvotos, lūpos nutilę. Lietus tyliai paliečia parketą ar mintis. Aš verkiu – akys sausos, aš rėkiu – lūpos sučiauptos, išdidi eisena. Mano nemigo naktys ir tylūs šauksmai į dervą. Gėlės ir nebylūs balsai tų, kurie išėjo ir jau nebesugrįš. Aš tau atnešiu spindintį kreolio žiedą ir traukinio vagoną Queen`s aikštėje. Elena, neišeik, nepalik manęs. Keltuvas. Vienas. Du. Trys. Laba diena. Kaip jums sekasi? Šinšilai. Elenos pudra nenupūsta nuo nosies ir kojinės užsisukusios. Elena mano lovoje ir jos vyras vairuoja mašiną, kuria važiuojame į Jones paplūdimį. Elena, aš dar nemiriau, aš gyvas. Tik prisimink mane. Gėlės nekalba, jos tyli, o tu nemyli ir nemylėsi.
Po mano mirties Elena grįžo į Vilnių, kad vėl pamatytų mirusių bajorų galvas. Jas išdaužė bolševikai, kaip ir tas vienuoles, kurias vežė gyvuliniuose vagonuose. Elenos skruostu nurieda ašara. Antanas Garšva stovi šalia, balta bobule apsigaubęs. Jam skauda, jam brėžia, kai ji verkia dėl išdaužytų, o svarbiausia, pamirštų bajorų galvų.
– Elena, tu benamė, – sušnabžda jis. Tetrūksta tik tiek nedaug, kad ji išgirstų.
– Antanai, tu be vietos, – ji pasako, lyg išgirdusi jo žodžius, ir jai nebeskauda.
– Nusivilk švarkelį. Seniai nemačiau tavo kūno, – jis ištaria.
– Antanai, ne čia ir nedabar, prašau tavęs… – ji vėl ašaroja. Antanui ji pasirodo tokia negyva ir negraži.
– Elena, tu tokia prarasta, – teprataria jis.
– Man nepatinka, kad tu toli. Sugrįžk pas mane kažkaip, prašau tavęs. Aš norėčiau nušluoti visą Žemės
paviršių ir sustoti tik tada, kai rasiu tave. Sugrįžk, būk toks, kaip tada, bučiuok ir mylėk mane. Visada. Prašau, Antanai.
– Aš negaliu, Elena, man dabar telieka tik tyliai tave stebėti ir šnabždėti beveik viską, ką tu nori išgirsti. Myliu tave ir žinau kodėl, o gi todėl, kad mes niekada nebūsim kartu. Myliu tave kaip laisvas paukštis dangų. Kartais nekenčiu tavęs, nes negaliu tavęs gniaužti, liesti ar turėti.
– Antanai, kam taip komplikuoji viską?
Elena pasitraukia nuo baltos bobulės, ji ieškos, ji eis, ji stengsis, ji sutiks visus tuos vyrus, kurie padarys ją laiminga. Bet kur ji eis, nuo ko jai pradėti, kaip atskirti kadagius nuo žiedlapių, kaip sugrįžti į tą tarpsnį, kai jos gyvenime dar nebuvo Garšvos.
– Aš visada buvau ir tu tai žinai, – sušnabžda jis. – Tavo panagės dvelkia mano syvais, pažiūrėk į veidrodį – savo akyse matai manąsias. Dabar aš ir tu – tai vienas žmogus tavo kūne. Aš gyvensiu ir realizuosiu savo svajones tavo kūno pagalba. Man nesvarbu, kur tu būsi. Svarbiausia, kad būsi.
– Ne, Antanai, paklausyk manęs… – ji verkia, jai baisu, jai trūksta jo akių.
– Tik jau nieko nesakyk. Neverta. Aš negirdžiu.
– Antanai, susimilk.
– Elena, nutilk!
– Nebebausk manęs taip, tais aštriais vijokliais, kuriuos vadini savo rankomis.
Keliu vaikščioja alfa ir omega. Elena ir balta bobulė. Elena nebeatpažįsta Vilniaus, o gal tiksliau, nebeatpažįsta savęs Vilniuje. Jis pilnas pankuojančių jaunuolių, ūkininkų snobų veidais; Elenai Vilniuje nebėra vietos, ji norėtų išgaruoti aukštyn, kur nėra skirstymų, nėra valstybių, rasių ar religijų. Elena tyliai primina ilgesį, Elena taip aitriai trokšta dangaus, ne, ji trokšta dangumi dalintis. Bevielės akys, daug daug blakstienų. Elena varva. Garšva tyli ir stebi, jis nieko nesako, gal net nemyli. Kaip gi begalima mylėti po šitiekos metų?
– Antanai, nenoriu, kad išeitum.
– Bet, brangioji, manęs jau nebėra.
– Antanai, jei išeisi, aš jau nebenorėsiu gyventi.
– Tik jau nesiruošk žudytis – tada abiems amžiams teks degti kartu.
– Bet aš to juk taip norėčiau. Degti nesibaigiančios meilės ir aistros ugnyje su tavimi.
– Ne, po mirties telieka tik praeities košmarai ir blogis, kurį visada nešiojaisi širdy. Po mirties visą tą purvą
reikia išgyvent vėl ir vėl vien tam, kad išeitum su visam.
– Apie tai kalbėjo kažkokiam filme apie nužudytą ir išprievartautą mergaitę, turiu omenyje, išprievartautą ir tada nužudytą mergaitę. Tu tikrai tuo tiki, Antanai?
– Jei jau išprievartauta, vadinasi, ir nužudyta mergaitė, Elena. Tik niekšas paliktų tą menką išniekintą padarėlį gyvą. Taip, tikiu, noriu tikėt, kad galiu būti geresnis negu esu iš tikrųjų.
– Antanai, tu esi niekšas, nes palieki mane gyvą po šitiekos prievartavimų. Esi niekšas, nes niekuomet
pas mane nesugrįši. Aš taip pat netikiu rojum, Antanai. Žmogus yra per šlykštus padaras, kad tokį sukurtų. Jis tegali kurti robotus, kompiuterius, genetiškai modifikuotus organizmus, bet niekada – rojaus. Jei ir yra toks, maniškis būtų ten, kur kalnai, kur dangus žydras kaip neužmirštuolės žiedas. Ten pilna žalių pievų; tyvuliuoja ežerai, pritvinkę gėlo lietaus vandens; ganosi avys, karvės rupšnoja, kumelės lekioja, kiaulės žindo paršiukus, čiulba ir ilsisi paukščiai.
– Elena, nepaisant tavo tamsos, tu dar tokia naivi.
– Antanai, jau nieko nebesakyk. Pabučiuok mane tiesiai į lūpas po ta balta bobule.
– Tikrai to nori, Elena?
– Tylėk, bučiuok, laikyk, neišmesk manęs.
– Aš praradau rankas, Elena..
– Tada išeik iš mano gyvenimo! – sušuko ji. – Išeik. Dabar.
Jo balsas buvo ramus ir šaltas:
– O jei aš nenoriu? O jei noriu palikti tau gabalą savęs, niekada visą save. Noriu, kad jaustum skausmą, kad tau perštėtų. Kad ir vėl, po visų klaidžiojimų atsitrenktum į mane, nes juk tavo gyvenimas per daug tuščias. Kodėlgi neužpildžius jo kančia, merdinčia agonija, nevilties ašarom? Kad laikas stovėtų vietoje, kad negailestingai jį švaistytum ir toltum nuo savęs. Kad sapnuotum mane, kad norėtum manęs. Kad ir po amžių amžinųjų po manęs dar jaustum mano skonį. Tik nežinau, ar tau pakankamai skauda. Noriu pamatyti tave palūžusią, apsižliumbusią. Gali ir neapsimetinėti esanti stipri, žinau, kad vistiek tokia nesi. Tai tik geismas.
– Bet juk aš tave myliu, – kartojo Elena. Ašaros bėgo, virto upeliais, bet nesusiliejo į jūrą.
– Ar nesiklausai? Susikišk tą savo meilę. Meilės tavo gyvenime nėra. Ji tik turtingiems ir galingiems. O tu pažiūrėk į save – bedantė elgeta.
– Aš nenoriu mirti tau neprisipažinus, kad myliu.
– Aš nenoriu mirti išgirdęs, kad mane myli. Tavo pasaulis per daug tamsus.
– O jei uždegčiau žvakę?
– Ištirptum jos vaške.
– O jei įjungčiau šviesą?
– Išsilydytum laiduose.
– O jei atneščiau saulę?
– Sudegtum kelyje.
– O jei atmerkčiau tau akis?
– Daugiau jų nebeužmerkčiau.
– Aš tave myliu, – Elena kartojo vėl ir vėl.
– Susikišk tu tą savo meilę. Nenoriu aš jos. Palik mane. Vieną. Žiemą. Ant sušalusio akmens.
– Bet aš juk noriu su tavim praleisti visą likusį gyvenimą.
– Velniop tą tavo gyvenimą ir tave.
– Bet tu.. juk sakei, kad myli.
– Meilė meilei nelygu. Myliu iš išskaičiavimo – siurbiu sielą.
– Bet juk sakei, kad mes sielos draugai, o dabar siurbi tą pačią sielą. Negalima juk šitaip.
– Ne tau kalbėti, galima, ar ne. Tavo surišta ribota meilė, apkaišyta žaliom sienom. Be lubų ir dangaus, be
žemės ir lietaus. Įsitempei mane į savo mažą siaurą pasaulį. Išeik. Nebenoriu tavęs matyti. Tu man šlykšti. Iki apsivėmimo. Net pati nemoki tvarkytis savo gyvenimo, o nori jį sujungti su maniškiu. Nieko nebus. Neišdegs.
Ji sušalo žiemą ant akmens. Viena kaip dilgėlė.
