Aušrinė Kielaitė
Kartais gyvenime tereikia vienos sekundės. Ne. Mažiau… Tereikia mažiausios sekundės dalies, kad viskas dingtų. Ne šiaip dingtų, bet pražūtų lyg nė nebuvę.
Užsimerk. Gyliai įkvėpk ir pabandyk įsivaizduoti. Tu – maža vėjo draskoma gėlytė, per didžiausią skausmą, vos pastebimai besikalančią iš juodos ir kietos žemės.
Tuos kelis saulės spindulėlius, kurie sugeba prasibrauti pro storus lietaus debesis, sugeria milžiniškas, savanaudis ąžuolas, gyliai įleidęs savo storas šaknis į žemę.
O dabar tu – lietaus lašas. Vienas iš milijono kitų, skriejančių į žemę. Nuslydai nuo debesies krašto ir krenti tarsi į bedugnę. Kadangi neturi rankų, negalėjai niekur įsitverti, kad nenugarmėtum žemėn.
Tu krenti. Krenti.Krenti… O galo šiam kritimui atrodo, jog nėra. Nors jį, tą galą, žinai pats. Tu atsitrenksi į kietą asfalto plytelę. Galbūt, nukrisi ant senos rudens žolės ir pagirdysi kokį pusiau numirusį augalą. Beje, lietaus lašui pasiekti žemę tereikia kelių sekundžių…
Medžiai turi daug lapų. Vienas iš jų tu. Piktas rudens vėjas negailestingai bando nuplėšti tave nuo mažos medžio šakelės,kuri pati vos laikosi įsikibusi į storesnę ir tvirtesnę šaką. Nepaisant to, ji tavęs nepaleidžia, nes myli mažą lapelį, kurį pavasarį, pati su didžiausiomis pastangomis ir rūpesčiu išsprogdino. Vis dėlto, vėjas tave nuplėšia. Tu skrendi į nežinomybę,kur tavęs vis vien laukia pragaištis. O šakelė liko viena, netekusi paskutinio savo lapelio. Ar žinojai, kad medžiai turi milijonus mažų lapelių? O medžių pasaulyje m ilijardai…
Ar norėtum pabūti ašara, riedanti mažos mergaitės skruostu? Žinai, šiandien lauke iš jos pasityčiojo, nes dideli akiniai jai labai netinka. Manau, ašaros sūrios, nes į jas telpa visos liūdnos mintys ir nuoskaudos, esančios trapioje žmogaus širdyje. Tu riedi mergaitės skruostu iki tos akimirkos, kol prie jos prieis rūpestinga mama ir tave nuvalys tarsi blogą prisiminimą. Bet viso skausmo su savim tu juk išsinešti negali?
Atokioje, mažo miestelio gatvėje, žybsi vienas vienintelis žibintas. Kadangi nėra alyvos, šaltas vėjas ir smulki lietaus dulksna, tave po truputi gesina. Tu žinai, kad greit užgesi ir nebegalėsi apšviesti tako senam kaimo girtuokliui,kuris būdamas neblaivus, užklius už nelygaus kelio ir sugrius. Jis susižeis galvą. Kadangi naktį pro ten niekas nepraeina, niekas jam laiku ir nepadės. Tačiau tas girtuoklis, būdamas ne girtas, yra žmogus, nepaprastai geros širdies. Jis visiems padeda, neprašydamas atlygio, nes žino, kad jį vis tiek pragers. Dar jis turi anūką, kuris be jokių sąlygų, myli savo senelį. Kai gauna kelis grašius už pataisytą tvorą, žmogus pirmus kelis centus palieka saldainiui,kurį būtinai nupirks pakeliui į aludę. Bet šiandien tas žmogus mirs, nes gatvės žibintas nustojo šviesti….
Prie pat upelio žydi lelija, tačiau trumpos ir plonos jos šaknys vandens nesiekia. Ji džiūna. Būdama visai arti vandens ir negaudama nei lašo jo. Rudens dulksna, ir kartkartėmis užeinantis ir čia pat praeinantis lietus, nenumalšina jos troškulio. Esi akmenėlis, mažo berniūkščio rankoje, kuris šiandien neteko senelio. Ašaros rieda vaiko skruostais, o tu, kietai suspaustas mažame delne, jauti netolygų jo širdies plakimą. Vaikas sviedžia tave į vandenį, turbūt, kartu su tavimi norėdamas atsikratyti ir skausmo, taip smarkiai slegiančio širdį. Pasikūkčiodamas mažasis bėga šalin. Pakeliui jis sutiks mergaitę, kurios akiniai labai jai netinka…
Tuo tarpu tu grimzti į šaltą ir tamsų dugną, bet suvirpinai vandenį, į kurio mažas bangeles su pasigerėjimu žiūri lelija. Deja, menkos bangelės nepasiekia lelijos šaknų…
Senos moters rankos – visos raukšlėtos. Per visą gyvenimą tos rankos dirbo vien sunkų ir skausmingą darbą. Pavargusios jos akys žiūri į kieme žaidžiančius vaikus. Ar norėtum pabūti šios moters akimis? Per beveik septyniasdešimt gyvenimo metų jos matė daug. Matė kaip nužudomas jos mažylis sūnus. Matė kaip vyrą prislėgė skausmas, kuris kaip gyvatė, susirangiusi tūno jo širdyje. Dėl to jis pradėjo gerti, paskendo tų nuodų liūne ir išsikapstyti jau nebegali. Nepaisant to, moteris jo nepalieka. Juk prisiekė ir džiaugsme ir varge būti kartu, kol mirtis juos išskirs… Ji išskirs visus. Juoda it šešėlis ir tokia skausminga, koks nėra nei vienas skausmas.
Trumpam išskridę du paukšteliai, grįžę neberas savo lizdo, nes išdykę vaikai jį išardė. Mažyliai jų vaikai išsigandę paspruko tolyn, tačiau kelio atgal neberas. Čia pat juos stebi didelis juodas katinas…
Grįžę paukščiai ilgai ieškojo savo lizdo. Lizdo, kurio nebėra ir vaikų, kurių likimas liūdnesnis už pačią liūdniausią pasaką. Susiglaudę abu paukšteliai tirtės iš šalčio, nes niekas jų nebesaugos nuo žvarbaus vėjo. Taip jie ir liks, kartu iki pabaigos, kokia ji bebūtų. Turbūt, tau įdomu, kas tu šioje istorijos dalyje. Tu – mažas vabalėlis, kurį paukščiai norėjo parnešti vaikučiam. Tavęs nepagavo.
Tu vis dar tas pats vabalėlis. Sutikai mažą gėlytę, kažkaip augančią milžiniško augalo šešėlyje.
Jūs šnekatės. Įsimylite vienas kitą. Praleistum visą gyvenimą su šia gėle, tačiau žemė sudreba.
Tu matai, kaip atbėga būrys persigandusių vaikų, vejamų piktos moteriškės, pamačiusios, jog jie išardė paukščių lizdą. Jie sumindys smulkią gėlelę, tačiau tu nesitrauki nuo jos ir lauki…
PABAIGA.
