Agnė Strikaitė
Ar valdai savo kelio srovę? Deja, jos valdo mus.
Tavęs netraukia srovė, kurią manai valdantis?
Dienos apgaulingos, branginti laiką – nauja XXI amžiaus taisyklė. Laikas yra savanaudis. Nors mes tik svečiai labai trumpoje kelionėje. Tarsi išėję iš sąžinės įkvėptume spalvų. Iš paslapties, ir vėl grįžtantys į dar didesnę nežinią.
Kai kurie galvoja, kad nuostabių akimirkų skaičiavimas, laiko žymėjimas odos pergamente – tolygu takeliui į viską, kas banalu, kasdieniška, nurašyta monotoniškomis spalvomis. Tiesiog įrėminti į laiko vyksmą. Tačiau taip nėra. Kiekvienas sekundės bėgsmas praeitin priartina mus prie amžinybės, kuris kiekvieną akimirką spiegia erdvėje: „O ką tu padarei vardan jos?“
Ar gebi įsivaizduoti kaip ilga žmonių eisena, kurios pabaigos nesimato, taipogi nešdama savąjį kryžių, savęs to nepaklausė, nes galbūt Tu neparodei pavyzdžio. Nesukelia emocijų? Mes visada skundžiamės, priekaištaujam, murmam ne tik panosėje, bet pretenzijas reiškiame pačiam Dievui. „Kas sugalvojo šitai? Kiekvienas turi savo dalią. Kiekvienas neša savo kryžių. Kieno šis teiginys? Nejaugi neįmanoma išvengti viso to? Mane tuoj visiškai pribaigs tos kasdieninės naštos!!!“
Ir kaip siaubinga , kai žmogus iššvaistė savo laiką, išeikvojo jį begalei menkniekių, milijonams apgailėtinų dalykų, aibei niekučių. Tai ne klifas. Tiesiog platus griovys tarp dviejų aukštų uolų. Už kurių nė vienas nesugeba žvilgtelt. Tai ten…ten plyti „amžinosios esybės šalis“. Į kurią patekti nėra taip sudėtinga. Tik prisiminti kažką geresnio ir pakrutinti bent mažąjį rankos pirštelį. Tiesiog neretai gyvendami savo paprastučius gyvenimus, pamirštame tarp linksmų dalykų įvelti žiupsnelį aukštesnės prasmės. Ir tuomet tie paprasti niekučiai, nereikšmingi dalykai mūsų gyvenimo momentuose patampa reikšmingu ne tik sau, bet ir visuomenei.
Ir tada pradėtume suvokti, kad laiko neatsuksi nė vienai milisekundei atgal, kad ir kaip stipriai suktum rankinio laikrodžio rodyklę. Todėl neprimena jums šie žodžiai: „Branginkite laiką, neeikvokite to tuščiai, nepaleiskite jo tuščiažodžiavimams. Dykaduoniaudami.“ Ir neprimins jei ir šį laiką išnaudoji bevaisei plepalynei, kuomet turtingieji atsiklaupę meldžiasi už kiekvieną valandą, kad nesumokėtų amžinu gyvenimu. Ir džiaugtumėmės tikraisiais gyvenimo malonumais. Nors kai kurie tiesiog NENORI prasmingo gyvenimo, jiems užtenka gyvenimo suteikiamų pramogų ir trumpalaikių džiaugsmo proveržių. Bet tai, kaip minėjau, tik trumpalaikis. O viskas apgalvota ir pasverta apie savo ateitį? O juk sakiau, kad savo egzistencija rodai pavyzdį kažkam kitam. Koks tikslas, jeigu negali pavadinti savo būties pilnaverte?
Visada lipame piramidės laiptais, gebėdami lipti per kitus, tačiau ne visada trukdydami kitiems per tave lipti. Ir laikas tiesiog užrašomas į NIEKĄ. Tai padaryta. Laikas „užmarinuotas“. Nesiaubingi žodžiai? Ir „užmušdami“ jį, mes pamažu dusiname save. Juk visada stengiamės viską padaryti geriau už kitus, tai gal ir dabar pasistenkime, kad niekas nepraeitų veltui, nemokšiškai.
Ir pagaliau, kuomet apaštalas mums sako – „tausokite laiką, nes dienos yra piktos“, tai mums padeda atskirti kas gyvenime svarbiausia ir tyriausia. O reikšmingiausia – tai, ko mes išmokstame būdami šioje trumpoje pažintinėje kelionėje. Reikšmingiausia – tai, kokiu būdu mes jaučiamės pasiekę aukščiausią egzistencijos laipsnį. Ir svarbiausia – tai, ką įsidedame į savo kelioninį krepšelį anapus, tie dalykai, kurie paliks, kai susensime, sukriošime ir nebemąstysime blaiviu protu – k nu mirtingi, kuris keičia pavidalus, bet amžini sielai. O ką jūs nusinešite į kitą gyvenimą? O gal susimąstysite tik tuomet, kuomet nebebus laiko? Galvokite dabar, prieš darydami blogus darbus. Kad netektų susimąstyti mirtinai sergant. Kaip tada brangintumėte laiką? O jei Viešpats pasigailėtų jūsų? Dovanotų laiko pasitaisyti? Ar nedėkotumėt?
Nepasikeistumėt? Tai kodėl laukti pamokymų? Verčiau šiandieną pakartokite sau apaštalo žodžius. Ir būkite atsargūs su laiku, jis savanaudis ir piktas…
Gyvenime antrų šansų nėra, tai žmonės pamiršta, o nederėtų. Tik pagalvokit, kaip būtų lengviau jei tai suvoktų. Ach, jei visi pradėtų pagaliau gyventi, o ne egzistuoti. Tad…
Atsitraukite nuo pragaištingos srovės, kol ji jūsų neįtraukė.
