Justina Pavilovskytė
Senas, silpnas, raukšlėtas, su akiniais ar lazda – tokį visuomenė mato seną žmogų. Ar senas žmogus vertinamas visur teigiamai? Ar mes turime vertinti seną žmogų? Kodėl? Būtent tokius klausimus galime užduoti sau šiandien.
Visuomenė į seną žmogų žiūri skeptiškai. Nuo pat vaikystės tėvai rūpinasi mumis dalydamiesi savo šiluma ir meile. Kai mes alkani – pamaitina. Kai mums šalta – aprengia. Bėgant laikui, jaunimui tai negalioja. Nes juk laikas nestovi, tėvai sensta. Jaunimas, nenorėdamas užsikrauti naštos, jų atsikrato, nuveždami į senelių namus. Daugeliui iškyla klausimas „Kodėl“? Už ką šie žmonės yra taip baudžiami?
Bėda ta, jog ne kiekvienas nori prisitaikyti prie vienas kito. Tą galima pastebėti Vinco Krėvės kūrinyje ,,Bedievis“, kuriame ,,filozopas“ Vainorus negerbiamas žmonių dėl to, jog visiems atrodė keistas. Jis vaikščiodavo į kapines ir kalbėdavo su savimi, sielomis ar gamta. Jeigu Vainorus sutikdavo miške žmogų, būtinai turėjo su juo užmegzti kalbą. Kiekvienam, su kuriuo jis kalbėdavo, Vainorus buvo nesuprantamas, nes jis vis lygino gamtą su žmogumi, buvo ramaus būdo, netikėjo į Dievą. Šiame apsakyme iškart suprantama, kaip žmonės negerbia seno žmogaus, užuot prisitaikę – jį kritikuoja.
O gal jauni žmonės atsikrato senų žmonių dėl to, nes senjorai dažnai kišasi į jų gyvenimą? Juk seni žmonės išmintingi, jie yra visko patyrę, taigi jie nori mums padėti tam tikrose situacijose. Bet jaunimas jų nesupranta. Jie senus žmones išveža į senelių namus ne vien dėl jų perdėto kišimosi į jų gyvenimą, bet ir dėl to, kad senais žmonėmis reikia taip pat rūpintis, kaip ir mažais vaikais. Tik senais žmonėmis reikia rūpintis visai kitaip. Seniems žmonėms reikia tik bendravimo, šilumos ir meilės, kad galėtumėme juos nuvesti į kitą pasaulį žmogiškai. Bet panašu, jog jaunimui tai per sunku.
Dėl senų žmonių negerbimo negalima kaltinti vien jaunimo, juk kai kurie neišgali pasirūpinti senais žmonėmis dėl pinigų stygiaus, kaip ir seni, kurie negali dėl to pasirūpinti savimi. Kalta dėl to yra valdžia, kuri mažina pensijas. Prieš rinkimus politikai senais žmonėmis pradeda rūpintis, jais naudotis, žadėti įvairiausius dalykus, juk jiems tai tik į naudą, vedžioti senus žmones už nosies. Po rinkimų pažadų nesilaikoma. Tai jau tapo tradicija. Beje, mes visi žinome, kaip šiais laikais senjorai protestuoja. Ogi plepėdami tarpusavy. Jie pripratę, kad už juos kas nors kažką turi padaryti. Juk mes visi senstame. Kai jaunoji karta taps senoji karta, jiems iškils tos pačios problemos. Bet, kaip supratome, seniems žmonėms geriau gulėti ir nieko neveikti.
Vis dėlto, ne visi yra tokie blogi pagyvenusiems žmonėms. Juk yra ir kita dalis visuomenės, kuri stengiasi senjorams padėti. Štai maisto bankas renka pinigus tam, kad būtų galima pamaitinti skurstančias šeimas, kurios neturi ko valgyti, aišku maitinami yra ir senjorai. Taip pat gerų žodžių galima pasakyti apie parodą ,,Padėkime seneliams’“, kurią suorganizavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. Parodoje eksponuojami rankdarbiai yra pagaminti moksleivių iš 40 fondo remiamų mokyklų. Parodos idėja buvo ta, kad lėšos bus paaukotos Kauno slaugos ligoninėse gydomų ligonių slaugos sąlygoms gerinti. Ir tai ne vieninteliai žmonės, kurie nori padėti senjorams.
Kad ir kaip būtų mums keista,vis dėlto turime padėti seniems žmonėms, turime juos gerbti. Juk tik senatvėje suprantame, kas yra gyvenimas ir kokios yra vertybės. Padėkime pereiti senjorams gatvę. Eidami nusišypsokime. Rūpinkimės vieni kitais. Juk tik taip galime įrodyti, kokie mes vieni kitiems esame svarbūs. Nesipykime dėl smulkmenų. Prisitaikykime prie vienas kito pliusų ar minusų. Šypsokimės ir kiti šypsosis mums.
