Tatuiruotos moterys evoliucijoje nuo ritualų iki krūties vėžio operacijų (foto)

Laikas.lt

Daugeliui tatuiruotės asocijuojasi su šių dienų mada, tačiau iš tikro viskas prasidėjo daug seniau, nei galime įsivaizduoti, ir tai tikrai nesusiję su naujausiomis stiliaus tendencijomis. Knygoje „Slapta moterų ir tatuiruočių istorija“ rašoma, kad ilgalaikiai piešiniai ant kūno XIX a. būdavo daromi prieš žmogaus valią, o jau XX a. tapo pamišimu, manija, o dar vėliau mada, meno kūrinių demonstravimu.

Nepasakosime tatuiruočių atsiradimo istorijos, žmonės savo kūnus žymėdavosi dar akmens amžiuje, manydami, kad tai gydo. Nebandysime nustebinti dar keistesniais Afrikos genčių papročiais ir ritualais. Čia papasakosime apie keletą moterų, prisidėjusių savo margintais kūnais prie tatuiruočių meno evoliucijos.

Olive Oatman – jauna mergina, kuri XIX amžiaus viduryje į visuomenę po šešerių metų, praleistų indėnų gentyje, grįžo su ištatuiruotu smakru. 

Būdama trylikos metų Olive Oatman su savo šeima keliavo per prerijas į aukso karštligės apimtą Kaliforniją. Juos užpuolė javapų indėnai. Visi šeimos nariai, išskyrus Olive ir jos dešimtmetė sesuo, buvo nužudyti. Mergaitės pateko į nelaisvę, kur beveik metus laiko gyveno kaip vergės, nuolat mušamos ir kenčiančios badą.

Jų gyvenimas pasikeitė, kuomet engėjų kaimą užpuolė mahavų gentis, išvadavę, tiksliau išpirkę seseris. Nors jaunesniajai nepavyko išgyventi, Olive su jais praleido 6 metus. Tik vėliau sugrįžusi į baltųjų pasaulį sukūrė šeimą. Negalėdami susilaukti vaikų, ji su vyru įsivaikino mergaitę, kaip kažkada su ja buvo pasielgę indėnai. Paženklinta genties ženklu, pagal jų tikėjimą užtikrinančiu patekimą į pomirtinį gyvenimą, ji išgyveno iki 65 metų.

Tačiau XIX a. moteris, turinti tatuiruotę, nebūtinai buvo vergė ar religinių apeigų auka, kai kurios puošėsi rašalo piešiniais dėl grožio ar net statuso. Pavyzdžiui, Viktorijos epochoje tatuiruotes darydavosi pasiturinčiojo sluoksnio moterys. Net pati karalienė ant savo kūno turėjo su pitonu kovojančio tigro piešinį. Arba politiko Winstono Churchillio mama puikavosi rašalo apyranke aplink savo riešą. Tatuiruotė tuomet ženklino padėtį visuomenėje ir nebūtinai garbingą. Dabar internete galime rasti nuo galvos iki kojų tatuiruotų moterų nuotraukų. Tačiau nereikėtų iš karto pulti stebėtis jų drąsa. Toje pačioje knygoje teigiama, kad moterys buvo grobiamos ir verčiamos dirbti keliaujančiuose „freakų“ cirkuose, kur jas prievarta tatuiruodavo ir paskui naudodavo kaip žmones aikčioti verčiantį objektą. Žinoma, prieš tai jiems susimokėjus atitinkamą sumą pinigų. Tačiau buvo ir tokių moterų, kurios už tai pinigų neimdavo ir niekas prievarta jų kūnų nemargindavo. Didžioji dalis visuomenės jas smerkdavo ir prisibijodavo, kaip pamišusio žmogaus. Štai Maud Wagner, ant kurios kūno sunku rasti baltą odos lopinėlį, drauge su savo vyru 1921 m. atidarė tatuiruočių saloną Londone ir tapo pirmąja oficialia tatuiruotoja moterimi, pradėjusia kitokį tatuiruočių istorijos etapą. 

Prasidėjus Didžiąjai Depresijai ir Antrajam pasauliniam karui moterų tatuiruočių mada baigėsi. Beveik po 40 metų pertraukos ji grįžo drauge su 7-ojo dešimtmečio feminisčių judėjimais, kuomet moterys panoro būti laisvos ir visais įmanomais būdais tai demonstruoti. 9-ajame dešimtmetyje, pasak knygos autorės, labai išpopuliarėjo chirurgijos ir tatuiruočių sąjunga, t. y. moterys po tatuiruotėmis ėmė slėpti randus, ypač aktualu tai tapo po krūties vėžio operacijų, pasipuošiant spalvoto rašalo liemenėle.

„Rašant knyga buvo labai gera pamažu artėti link to laikmečio, kada tatuiruotės tapo laisva valia pasirenkama kūno puošmena, kurių daugelį galima vadinti aukšto lygio meno kūriniais“, – sako knygos autorė Margot Mifflin’s.