Šiandien – meilės dieną – pradedame kassavaitinę rubriką Ketvirtadienio liaudies pasakos. Kai nesėdime akis įbedę į internetinių sensacijų srautą, gaivinamės knygomis. Favoritų sąraše – pasakos. Tad nusprendėme pasidalinti ir su jumis labiausiai įstrigusiomis. Pakeliausime po pasaulį su įvairiausių šalių pasakoriais, pradedame nuo lietuvių liaudies pasakos „Burtininkė“.
Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas nuoskaudas kentė. Užtat Onytė, būdavo, nė pirštelio nepajudina,— tik miega sau dienų dienas duknose ir skaniai valgo; o motina jos džiaugias ir atsidžiaugti negali.
Kartą nuėjo Alenytė su sunkiu dideliu ąsočiu vandens iš šulinio parsinešti ir susitiko seną elgetą. O iš tikrųjų tai burtininkės būta.
— Ar neduotumei man, gražioji mergyte, vandens atsigerti? — tarė senutė.
— Gerk, senute, gerk, mieloji! — maloniai atsakė mergaitė ir, prilaikydama ąsotį, pagirdė senutę.
— Ačiū, gražuole! O už tavo gerą širdį ir dovanų tau teikiu: kai tarsi žodelį, tuoj ir iškris iš tavo burnos graži
gėlelė ar brangus akmenėlis išriedės,— tarė burtininkė ir išnyko.
— Kur taip ilgai užtrukai, tingine? — užsipuolė pamotė, kai mergaitė sugrįžo namo.
— Užtrukau trupučiuką prie šulinio, dovanok, mamyt! — tyliai atsakė Alenytė.
— O čia kas? Ai, tu Dievulėliau, kas tai? — sušuko pamotė, rinkdama nuo žemės deimantus ir rožes, kurie po kiekvieno žodžio krito iš mergaitės burnos.
Ir papasakojo mergaitė, kaip susitiko prie šulinio elgetą, o kiekvienas gražuolės žodelis virto gražia gėlele ar brangiu akmenėliu.
— Onyt, Onyt! — sušuko našlė,— bėk, balandėle, prie šulinio vandens… ir greitai, skubėk!
— Tai dar ką prasimanei! Ar iš proto išėjai, ar ką, kad darbą dirbčiau! — piktai atsiliepė iš lovos tikroji duktė ir apsivertė ant antro šono.
Vargiai ją motina prikalbėjo atsikelti; paskum padavė krištolinį ąsotėlį ir išsiuntė vandens. O ten jau laukė burtininkė. Tiktai dabar ji buvo turtinga ponia apsitaisius. Burtininkė priėjo prie Onytės ir meiliai paprašė vandens atsigerti.
— Ar aš tau tarnaitė, ar ką? — suriko pikčiurna,— šalin!
— Už tavo darbus štai tau ir atlyginimas,— tarė burtininkė.
— Po kiekvieno tavo žodžio tekrintie tau iš burnos bjauri rupūžė ar pikta gyvatė.
Onytė sugrįžo namo, o pakelėje iš pykčio net ąsotėlį sukūlė.
— Ko taip veikiai sugrįžai, meilute? — džiaugsmingai sutiko motina tikrąją savo dukrelę.
— Atstok tu nuo manęs! Ligi gyvo kaulo man įsiėdei! — piktai atsakė Onytė ir pati nusigando: mat po kiekvieno mergaitės žodžio krito iš gerklės bjauri varlė ar slidi gyvatė.
— Žinau, kas čia dabar kaltas! — subliovė pamotė ir, kumščius sugniaužus, puolė podukrą.
Vargšė Alenytė, primušta ir nuskausta, išbėgo iš namų ir pasislėpė kalnuose. O ten kaip sykis medžiojo gražus karalaitis.
Tame pat miške, po dideliu medžiu, gyveno geras burtininkas. Seniai jau ieškojo karalaitis sau gražios pačios. Kreipėsi jis dabar į burtininką prašydamas, kad padėtų surasti jam gražuolę. O burtininkas patarė imti Alenytę ir papasakojo, kur ji slapstosi. Karalaitis veikiai ją atrado.
— Ką tu čia veiki, gražuole? — paklausė jis, pamatęs apsiverkusią mergaitę.
— Aš pabėgau čia nuo piktosios pamotės,— atsakė verkdama našlaitė, ir jos žodžiai virto rožėmis ir deimantais.
— Juk ši mergaitė — tikras turtas! — sušuko karalaitis ir parsigabeno į rūmus ją sau už pačią, o piktąją pamotę su jos dukrele įsakė išsiųsti iš savo karalystės.
Onytė su motina kasdien ėjo vis piktyn ir piktyn, kol pagaliau pavirto dilgėlynu.
