Šiandien pakalbėsiu apie paprastą dalyką – kritiką ir vertinimą. Banalu? Lengva? Paprasta? Tikrai taip. Tačiau pradžiai, kad neatrodytų viskas taip paprasta, duosiu jums užduotį – stebėkite pasaulį aplink save ir nieko nevertinkite. Stebėkite savo vidinį pasaulį – ir irgi, tik stebėkite, fiksuokite, kas su jumis vyksta, tačiau irgi nevertinkite. Pradžiai padarykite tai nors dešimt minučių. Ir kaip sekasi? Lengva? Nepatikėsiu. Ar nesinori pažvelgus į kitą žmogų pasakyti „gražus-negražus“, paragavus kavos įvertinti „skanu-neskanu“, o prisiminus kažkokį įvykį iš praeities ištarti „liūdna – linksma“. Turbūt jau suprantate, link kur aš jus vedu. Po to seka klausimai: „O kas yra gražu tau?“, „O kas yra tau neskanu?“ ir pan.
Savaitgaliais vedu grupinės psichoterapijos užsiėmimus. Ten pastebėjau vieną dalyką, susijusį su kitų žmonių vertinimu ir kritika. Kadangi dirbame pagal Geštalt psichoterapijos principus, grupėse įvedame taisyklę nekritikuoti kitų žmonių, neduoti jiems patarimų ir kalbėti tik apie save. Koks didžiulis skirtumas matomas pradėjus grupę, ir paskui vėliau, penktą ar aštuntą susitikimą. Pirmo ir antro susitikimo metu beveik visiems dalyviams sunku nekritikuoti, visi nori duoti patarimus prasidedančius „o jeigu aš būčiau tavo vietoje, tai…“. Taip pat labai dažnai daugelis vartoja visiems jums girdėtas frazes „juk tai kas vyksta su tavimi, yra tai ir tai, ir dabar tau reikia daryti taip…“. Tai kas įprasta mūsų gyvenime, mes atsinešame į grupę. Ir koks nuostabus dalykas, koks gyvenimo stebuklas yra pastebėti, kad atsikračius šito įpročio keičiasi mūsų gyvenimas ir santykiai su kitais, tarytum praplatėja mūsų ir kitų matymo laukas. Nesakau, kad tai išmokai ir viskas, visam gyvenimui. Aš mokausi to beveik devynerius metus ir, pasakysiu sąžiningai, ne visada ir man gaunasi atviromis akimis žvelgti į pasaulį ir priimti jį tokį, koks jis yra be kritikos ar vertinimų.
Man gyvenime, kaip ir jums tikriausiai, dažnai tenka susidurti su tuo, kaip kiti vertina mano darbą, aprangą, elgesį. Ne tik vertina, bet ir nesidrovi duoti patarimų, ką vienas ar kitas žmogus darytų mano vietoje. Tačiau, kaip kitas žmogus gali žinoti, kas yra geriau man, jeigu aš pati dar (ar net) nežinau? Kodėl kito žmogaus patirtis gali būti panaši į mano patirtį? Mes, lietuviai, juk visi turime savo nuomonę, kaip reikia žaisti krepšinį, auginti vaikus, tobulinti švietimo sistemą ar netgi visą valstybės valdymą.Dažniausiai iki tol, kol patys neatsiduriame to ar kito žmogaus kailyje. Matymas ir perspektyva pasikeičia.
Dažnai susimąstau – kaip šalis, kurioje gyvenu, ir kalbos, kurias moku, apriboja mano mąstymą ir elgesį. Esame įkalinti savo smegenyse ir kūne. Bet netgi kalbantis ta pačia kalba su kitais žmonėmis pastebime, kiek daug apribojimų turime. Ištariu žodį „draugystė“, ir kiekvienas iš jūsų turi savo apibrėžimą. Kalbam apie „saugumo jausmą“, ir vėlgi, paanalizavus giliau, pamatome, kad kiekvienam iš mūsų saugumo jausmas turi kitą prasmę. Tačiau juk kiekvieną kartą mes bendraudami neturime laiko klausti kito žmogaus, ką jis turi omenyje kalbėdamas apie vieną ar kitą žodį… Vietoj to, kad klaustume, mes priimame juos taip, kaip norime ar galime. Ir prasideda painiava – kalbamės ta pačia kalba, tais pačiais žodžiais, jaučiame tą patį, bet visada skirtingai. Tai kas yra tada mano ir tavo pasaulis? Kas yra aš, ir kur jau prasideda tu ir pasaulis?
Dar didesnė painiava atsiranda supratus, kad mes patys kuriame savo „realų“ pasaulį. Nelįsiu į ilgas ir painias filosofines diskusijas, tačiau tik atkreipsiu dėmesį, kad kiekvienas iš mūsų stebėdamas objektyvų pasaulį, susikuria savo subjektyvų pasaulį. Iš bendro pasaulio vaizdo mes atsirenkame tik tam tikrus dalykus, ir šią atranką valdo mūsų fiziologiniai ir psichologiniai poreikiai. Dar reikėtų nepamiršti, kad šitą pasirinkimą lemia ne tik norai ir interesai, bet ir mūsų riboti fizinių pojūčių mechanizmai ir nervų sistema. O vėliau mes su savo „pseudorealybe“ einame pas kitą žmogų, kuris turi savo „pseudorealybę“, mes bendraujame ir kuriame dar viena bendrą „pseudorealybę“.
Gal teko kada girdėti terminą „Galtono švilpukas“? Dar XIX a. mokslininkas Fr. Galtonas sukurė švilpuką, kuriuo sušvilpus sureaguoja bet kuris šuo, tačiau žmogus šito garso negirdi. Žmogaus ausis jau tų dažnių, kuriuos pagauna šuo, nebegirdi. Tai priverčia susimąstyti apie mūsų pojūčių galimybes ir pasaulio realybę. Kažkada netyčia per TV pamačiau sukurtą vaizdą, kokį pasaulį mato bitė, ieškodama gėlės žiedų ir medaus. Įdomus patyrimas. Jeigu būčiau bitė, pasaulio realybė būtų visai kitokia nei dabar.
Dažnai susimąstau, kas yra mano realybė, o kas yra kito žmogaus realybė. Ar žinote, kad kai kurie žmonės mato pasaulį kitaip? Galiu pateikti tik vieną pavyzdį, yra žmonių, kurie girdėdami muziką mato spalvas, arba skaitydami šitą tekstą mato kai kurias raides arba ir visą tekstą spalvotą. Jie mato pasaulį kitaip, ir gyvena tame kitokiame pasaulyje ir net neįtaria, kad kažkas yra ne taip. Tai kieno tada iš mūsų realybė yra tikresnė? Ar mūsų organizmas kuria pasaulį pagal savo poreikius? Ar pasaulis yra dirgiklių visumą, į ką tik atsako mūsų organizmas? Ir visgi nueinu į filosofavimą…
Bet čia ir sustosiu. Grįšiu prie mūsų kasdienio gyvenimo, kritikos ir vertinimo. Kiekvieną kartą kai ruošiatės kitą žmogų kritikuoti ar bandote net jį pakeisti, pagalvokite apie tai, ar jo realybė yra jūsų realybė? Ar jo gyvenimas turi atitikti jūsų gyvenimo supratimą? Ar jo vertybės yra jūsų vertybės? Ir kodėl jūsų vertybės yra geresnės ir vertingesnės nei kito? Ir kodėl aš, su savo pseudorealybe žinau, kad kito žmogaus realybė yra neteisinga. Juk kiekvienas žmogus siekia gyventi laimingai ir gražiai. Visi mes siekiame harmonijos ir pusiausvyros. Tačiau panašioje (niekada vienodoje) situacijoje elgiamės skirtingai. Tai turi įtakos ne tik mūsų skirtingas suvokimas ir poreikiai čia ir dabar, bet ir mūsų praeitis, tam tikri mūsų įprasti elgesio modeliai, asmeninė ar net visos giminės istorija.
Nesakau, kad patarimus duoti yra iš viso blogai. Tikrai ne. Tačiau prieš juos duodant verta neskubėti ir įlipti į kito žmogaus batus, įsijausti į to kito žmogaus kailį, o ne siūlyti „savo situaciją“. Lygiai tas pats ir prašant patarimo kitų nebūtina juos iš karto imti ir įgyvendinti. Kiekvienas pataria iš savo „bokšto“, o kaip padaryti geriausiai žino tik pats žmogus, jeigu įsiklauso į save. Patarimus duoti ir gauti yra vertingas procesas, tačiau visada verta juos ir duoti, ir priimti gerai apsvarsčius, nepamirštant, kad mano gyvenimas tai nėra kito žmogaus gyvenimas, kad mano visas vidinis pasaulis yra matomas tik man pačiam, kiti jį gali tik įsivaizduoti, o ir aš pats karts nuo karto jame pasiklystu…
Šiuo straipsniu man norėjosi jus pakviesti sustoti ir trumpai pamąstyti apie savo ir kitų gyvenimus, dažniau priimti pasaulį ir kitus be vertinimo, kritikos ir patarimų. Labiau būti nei turėti. Labiau matyti nei vertinti.
