Alfa.lt
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š.m. vasario 25 dieną, eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus, mirė žinomas Lietuvos rašytojas, daugelio populiarių romanų autorius Mykolas Sluckis.
Žymus lietuvių prozininkas Mykolas Sluckis gimė 1928 m. spalio 20 d. Panevėžyje. Kilus vokiečių-sovietų karui, evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos gyveno Rusijoje, augo vaikų namuose. 1951 m. baigė rusų filologiją. 1950-1951 m. redagavo žurnalą „Žvaigždutė“, 1949 m. – įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1952-1954 m. dirbo LRS prozos konsultantu, o 1954-1959 m. – valdybos sekretoriumi. Nuo 1959 m. atsidėjo vien rašytojo darbui.
Pirmoji M .Sluckio knyga Aš vėl matau vėliavą pasirodė 1948 metais. Pirmasis romanas Geri namai – 1955 metais. Ankstyvojo laikotarpio jo kūriniams būdingas lyrizmas, impresionistinė pasakojimo maniera, gili veikėjų psichologinė analizė, vidinio monologo įtaiga. Visa tai atsispindi mažosios prozos rinkiniuose vaikams: Apšviestas langas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949; Būsimasis kapitonas: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950; Adomėlis sargybinis: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953; Kaip sudužo saulė: vaikystės dienų novelės. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957; Milžinai nenorėjo karaliais būti. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958 m. ir kt.
M. Sluckis yra parašęs per dvidešimt knygų vaikams ir nemažiau – suaugusiems, jos išverstos daugiau kaip į 15 užsienio kalbų. Labiausiai žinomi šio autoriaus stambiosios prozos kūriniai yra romanai: Laiptai į dangų: Vilnius: Vaga, 1970, Adomo obuolys: Vilnius, 1973, Kelionė į kalnus ir atgal: Vilnius, 1973, Medžliepis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1986 m. ir kt. „Sluckio romanisto žvaigždė švietė Lietuvoje (ir ne vien joje) tris dešimtmečius. Tai buvo priklausomybės laikų literatūros reiškinys, kurį kritika iš naujo kada nors vėl apmąstys. Istorikai, manyčiau, turės pasiginčyti, ko vertas, tarkim, „Adomo obuolys“. Esu tikras, kad nepavyks jo išbraukti iš lietuvių romano metraščio. Ne vienos Sluckio sovietinės knygos „šešėlyje“ – daug dabarties prozos fenomenų“– 2004 metais rašė prozininkas, literatūros tyrinėtojas Vytautas Martinkus.
Mykolas Sluckis žinomas ir kaip novelių meistras, jo novelistika savo dėmesiu personažų psichologijai, subtiliai detalei ir teksto potekstėms buvo itin originali ir patraukli septintajame dešimtmetyje, bet nė kiek savo žavesio neprarado ir šiandien, nes jo novelėms yra būdingi „anapus lyrinės ir psichologinės digresijos šmėkšantys lyg iš stalagmitų ir stalaktitų sukonstruoti siužetai, keistoki, jautrios sielos veikėjai“. Tarp kitų rašytojas yra išleidęs apsakymų ir novelių rinkinius: Merginų sekmadienis: apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1971, Gražuolės sugrįžimas: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, Išsipildymas ne pagal Joaną: romanas ir šešios novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, Su skrybėle Kurfiurstendame: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 2004.
Mykolas Sluckis – ne tik romanų, pelniusių jam itin didelio skaitytojų ir literatūros kritikų palankumo, autorius. Jis yra parašęs literatūros kritikos veikalų, pjesių (Ar tavo šuo nepasiutęs (1974), scenarijų filmams. Jo žinomos esė apie literatūrą: Sunkiausias menas (1960), Rašytojas apie rašytojus (1984). Rašytojo, su retu darbštumu visą gyvenimą triūsusio literatūroje, produktyvumas ir meistriškumas sunkiai prilygstamas, jo žodis valdomas virtuoziškai, jaučiant subtiliausias reikšmes ir atspalvius. Literatūra Sluckiui buvo, anot V. Martinkaus, ir gyvenimas, ir idėja.
M. Sluckis – Žemaitės premijos laureatas (1972 m. už apsakymų ir apysakų rinkinį Merginų sekmadienis), P. Cvirkos premijos laureatas (1986 m. už romaną Medžliepis), taip pat 2004 metais buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
.gif)
