Dovilė Raustytė
2012 m. Venecijos kino festivalyje korėjiečių režisieriui Kim Ki-dukui atiteko „Auksinio liūto“ apdovanojimas už filmą „Pieta“. Estetišku žaurumu išsiskiriantis kino kūrėjas nepagailėjo filmo veikėjų bei jo žiūrovų ir šį kartą (beje, estetikos, keista, bet buvo daug mažiau, nei įprastai).
Filmo pavadinimas – aliuzija į XV a. skulptoriaus Mikelandželo Buonaračio darbą „Pieta“, tuo metu išgarsinusį savo autorių. Skulptūra vaizduoja Mergelę Mariją, laikančią ant rankų nuo kryžiaus nuimtą Jėzų. Taip, naujausias Kim Ki-duko filmas apie motinos meilę ir kančią.
Skurdžiame Seulo rajone gyvena Lee Kang-do – šaltrakraujis skolų išmušinėtojas. Visi jo skolininkai labai neturtingi žmonės, tad jų didžiausiam siaubui belieka juos suluošinti ir pasiimti draudimą už darbo metu įvykusią nelaimę. Viskas būtų taip ir tekėję ramia žiauria vaga, jei ne vieną dieną pasirodžiusi graži moteris ir prisistačiusi Lee Kang-do motina, kurios jis niekada nebuvo matęs.
Tada prasideda virtinė paslapčių, stebinančių po truputį ne tik žūrovus, bet, rodos, ir pačius veikėjus. Kim Ki-dukas, kaip visada, nepraleidžia progos pavaizduoti iškreiptus žmonių santykius, primindamas, kad mes lygiai tokie pat žmonės ir iš šalies dėl įvairiausių savo ydų atrodome ne ką geriau.
„Šiandien žmogus apsėstas minties, jog pinigai gali išspręsti visas problemas. Tačiau iš tikro jie ir yra visų problemų šaltinis“, – „Pieta“ komentuoja režisierius.
Tai nebuvo didžiausią įspūdį palikęs Kim Ki-duko filmas, bet tai tikrai rimtas, stiprus ir sudėtingas darbas. Jį bus galima išvysti poryt prasidėsiančiame festivalyje „Kino pavasaris“.
