Kinomaistas.lt
Rasa Barčaitė
Aštuntajame dešimtmetyje folkloro muzikantas Sixto Rodriguezas JAV įrašė tik du albumus ir surengė vos keletą koncertų, kurie nebuvo ypač sėkmingi. Ir nors S.Rodriguezo talentą įžvelgė muzikanto prodiuseriai, dėl jo dainų žodžių jį laikę didingesniu už patį Bobą Dylaną, jie nespėjo iš Meksikos kilusio dalininko Amerikoje padaryti žvaigžde, nes keistuolis muzikantas vieno nenusisekusio koncerto metu ant scenos tiesiog… susidegino. Trumpa, dramatiško ir be proto talentingo žmogaus istorija.
Trumpa ir dramatiška ji buvo iki tol, kol švedų režisierius Malikas Bendjelloulas nesusisiekė su Pietų Afrikoje gyvenančiais muzikos parduotuvės savininku Stephenu „Sugar“ Segermanu ir muzikos žurnalistu Craigu Bartholomewu Strydomu. Ir tuomet prasidėjo šis vienas įdomiausių pasaulyje muzikinių detektyvų, persikėlusių į dokumentinį filmą „Searching for Sugar man“. Nors skamba kaip pasaka, tačiau tai, ką toliau skaitysite, išties tiesa.
Muzikinis detektyvas
S. Rodriguezo dainos Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) nuo pat jų pasirodymo buvo ir tebėra fenomenaliai sėkmingos. Jo abu albumai buvo išparduoti milijoniniais tiražais, o muzikanto dainos tapo link demokratijos judančios šalies revoliucijos himnais. Neįtikėtinai skamba faktas, jog S.Ridriguezas savo klestėjimo metais PAR niekada ten nebuvo, ir net nežinojo, kad jis ten garsesnis už „The Beathles“ ar patį Bobą Dylaną. Įdomiausia, kad ir patys PAR gyventojai net nenutuokė, kas tas Rodriguezas. Niekas to nežinojo. Jei ir žinojo, tai gandus, jog jis mirė. Tačiau ar išties jis susidegino scenoje? Iš kur jis kilęs?
Turbūt tam ir reikalingi detektyvai ir dokumentinis filmas „Searching for Sugar man“, kuris šią istoriją papasakojo ir išlukšteno lyg tobuliausią svogūną, priverčiantį ne vieną žiūrovą juoktis ir verkti, krūpčioti pečiais ir klausinėti – ar tai įmanoma?
Neminėsime visų gausybės laimėjimų, kuriuos nuskynė „Searching for Sugar man“, tačiau paskutinis iš jų išties buvo tikėtas ir visų lauktas – filmas šiais metais laimėjo Oskarą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Neįtikėtina sėkmė PAR
Kodėl šis paslaptingasis S.Rodriguezas buvo toks populiarus PAR ir niekam nežinomas JAV? Pradėkime istoriją nuo pradžių: 1970-ųjų pr. iš Meksikos kilęs S.Rodriguezas gyveno Detroite, Mičigano valstijoje, ir „Sussex Records“ studijoje įrašė 2 pasisekimo nesulaukusius albumus. Kaip pasakojo jo prodiuseriai, muzikantas buvo ypač keistas, niekas nežinojo, kur jis gyvena, dažniausiai susitikdavo tamsiose Detroito gatvėse. Jį vadino tiesiog vidinio miesto poetu. Taigi, tiek faktų iš jo muzikinio to meto gyvenimo JAV.
Tačiau nei S. Rodriguezas, nei jo prodiuseriai nežinojo (o gal ir žinojo), jog muzikanto dainos paslaptingu būdu – teigiama, kad jo plokštelę į PAR lėktuvu atgabeno amerikietė, atvažiavusi aplankyti savo vaikino – nukeliavo į politinių neramumų kankinamą ir prispaustą PAR ir tapo savotišku revoliuciniu himnu. Išties, kad suvoktume, kodėl jo dainos išgarsėjo būtent ten, reiktų prisiminti, jog PAR po II pasaulinio karo įsigalėjo apartheidas (jo esmė buvo ta, kad kiekviena rasė turėjo tik jai skirtas vietas), kuris skatino rasinę segregaciją ir legalizavo diskriminaciją. Iš juodaodžių gyventojų daugumos buvo atimtos dauguma teisių, įkurti bantustanai. Tai skatino neramumus ir etninę įtampą šalyje, kėlė pasipriešinimo kovą. PAR buvo kontroliuojama spauda, cenzūruojama, viskas, kas įmanoma.
Muzika prieš priespaudą
Netikėtai į PAR žmonių rankas pakliuvusios niekam nežinomo Rodroguezo dainos skatino gyventojus kovoti. „Bet kokiai revoliucijai reikalingas himnas ir PAR pirmasis Rodriguezo darbas „Cold Facts“ buvo albumas, kuris davė žmonės leidimą išlaisvinti mintis ir mąstyti kitaip. Tuo metu PAR Rodriguezas buvo garsesnis už „Rolling stones“ ar Bobą Dylaną“, – teigė vienas iš režisieriaus kalbintų muzikos ekspertų. Pats muzikantas apie tokį lyginimą vėliau kalbėjo kukliau: „Aš parašiau tik 30 dainų, o B.Dylanas – virš 500. Jis yra rokenrolo Šekspyras ir tikrai nusipelno šio titulo“.
S.Rodriguezo kūryba PAR buvo sėkmingos, turbūt, dar ir dėl to, jog šalis kentė priespaudą ir draudimas kurti laisvai žmones tiesiog smaugė. Todėl S.Rodriguezo dainos apie narkotikus, politiką, seksą ir sunkų gyvenimą leido žmonėms suvokti, jog laisvė įmanoma. Būtent muzikanto dainų dėka susikūrė tokios grupės kaip kad „Big Sky“. Rodriguezo plokštelės buvo beveik kiekvienos šeimos fonotekoje ir, įdomus faktas, šalies valdžia leido platinti šį albumą tik su viena sąlyga – visose plokštelėse daina „Sugar man“ buvo užbraižyta dėl joje esančio teksto, su potekste kalbančio apie narkotikus: Sugar Man, won’t you hurry/’Cos I’m tired of these scenes/For a blue coin won’t you bring back/All those colours to my dreams.
Ir turbūt didžiausią S. Rodriguezo legendą sukūrė ir faktas, jog niekas nebuvo matęs tikrojo muzikanto, vienintelis jo atvaizdas buvo maža nuotrauka ant pirmosios plokštelės. Vieni teigė, jog muzikantas po vieno nevykusio koncerto susidegino, kiti, kad Rodriguezas scenoje nusišovė, kiti – kad jis sėdi kalėjime už savo žmonos nužudymą. Tuomet ir prasideda medžioklė, trukusi gerus 10 metų. Pėdsakų ieškoma ir muzikanto dainų žodžiuose, ir didžiuosiuose Europos miestuose, ir per specialiai tam dedikuotus interneto puslapius etc.
Trūkstamos detektyvo detalės – pinigai
Visgi, nors „Searching for Sugar man“ išsprendžia vieną svarbiausių detektyvo mįslių, daugybę klausimų vis dar lieka atvirų ir mažai akcentuotų režisieriaus Maliko Bendjelloulo. „Searching for Sugar man“ kūrėjai laikas nuo laiko užsimena, jog muzikanto ieškoma sekant paskui pinigus, kurie turėjo atitekti kažkam už muzikanto albumo pardavimus. Įrašų studijos „Sussex Records“ Detroite buvęs savininkas Clarence‘as Avantas teigia, kad nieko nežino, nors visi keliai liudija, jog pinigai ėjo būtent į šią studiją. Piniginis klausimas užduodamas ir filmo pabaigoje dalininko dukterims, tačiau šis aspektas filme nebuvo organiškas. Galbūt būtų užtekę piniginį klausimą palikti pačiai pabaigai, galbūt būtų užtekę ir interviu su įrašų studijos savininku? Kodėl? Nes S. Rodriguezas visuomet buvo ir bus žmogus, muziką kuriantis sau ir žmonėms, ir pinigai jo pasaulyje vaidino mažą vaidmenį. Ir svarbiausia, kiekvienas akylesnis žiūrovas ir taip susivoks, jog pinigai iš šio muzikanto buvo tiesiog pavogti.
Kai kas gali teigti, kad šiuo filmu režisierius siekė S.Rodriguezui padėti parduoti kuo daugiau albumų (o jų dabar parduodama tikrai daug). Tačiau muzikantas to nusipelno, nusipelno, kad pagaliau po beveik 20 metų tylos ir sunkaus darbo namų rekonstrukcijose, jis gautų tai, ką iš jo atėmė įrašų kompanijos ir nežinomybės siena. Pagaliau, šiųmetinis Oskaro apdovanojimas filmui muzikantą išgarsino dar labiau, tad galbūt kai kada talentingų žmonių istorijos taip ir turi pasisukti. Ir pinigai ateina. Net ir tiems, kurie muziką kuria ne dėl jų.
Filmo režisierius M. Bendjelloulas kartu su prodiuseriu Simonu Chinnu atsiima Oskaro statulėlę už geriausią dokumentinį filmą. Beje, S. Chinnas prodiusavo taip pat Oskarą už dokumentinį filmą gavusį “Man On Wire”, 20080.
Rasinis kontekstas
Kita trūkstama filmo detalė – kodėl, visgi, Rodriguezas JAV nebuvo populiarus? „Searching for Sugar man“ režisierius tik protarpiais užsimena, jog tai dėl jo rasės – jis buvo meksikietis. Šis aspektas yra labai svarbus, nes muzikos istorija esti daugybė atvejų, kuomet kai kurie muzikantai netampa labai populiarūs vien dėl rasės. Prisiminkime Elvis Presley, kuris tituluojamas rokenrolo karaliumi, nors išties tikras karalius buvo ir yra Chuckas Berry. Tačiau jis buvo juodaodis ir jo muzika tuo metu nebuvo visuotinai priimtina vien dėl rasės. Žinoma, neriekia pamiršti aspekto, jog S. Rodriguezas niekada ir nebuvo žmogus, bet kokiais būdais siekęs išgarsėti, ir, galbūt, jo dainų tekstai, vietomis politiškai angažuoti, su stipriu gyvenimo, narkotikų prieskoniu, tiesiog nebuvo priimtini to meto JAV visuomenei. O PAR kentėjo nuo rasinės nelygybės ir net nežinodama, kas yra Rodriguezas, iš jo dainų pajautė, jog tai žmogus, išgyvenantis tą patį, ką ir jie. Argi nepasitvirtina faktas, kad muzika – universaliausia pasaulio kalba?
Pabaigai
Filmas „Searching for Sugar man“ turbūt nepalieka nei vieno abejingo. Ir ne vien dėl stebuklingos Rodriguezo istorijos, bet ir todėl, jog mes sužinome daugybę dalykų: apie PAR politinį ir istorinį kontekstą, apie to meto muzikos verslą ir žiniasklaidos įtaką, apie tai, kaip vieni muzikantai nugrimzta į užmarštį, o kiti iškyla. Ir svarbiausia, pažiūrėjęs „Searching for Sugar man“ jautiesi tarsi įstatęs trūkstamą detalę į savo atmintį, kuri dabar tapo daug kritiškesnė visai istorijai, kuri, kaip suprantame, gali būti lengvai užmirštama arba tiesiog paslepiama.
Ir šis tas nuo režisieriaus
Beje, Malikas Bendjelloulas filmą dėliojo net penkerius metus, jam kurti naudojo 8 mm juostą, kuri pasibaigus pinigams irgi pasibaigė. Tačiau noras užbaigti šį muzikinį detektyvą buvo stipresnis ir tam pasitarnavo išmanusis telefonas su specialia 8 mm kameros imitacija. „Rodriguezo istorija, turbūt, daugiau niekuomet nebe pasikartos. Tai tikra pelenės istorija, ir netgi geresnė, nes pelenė neturėjo gero muzikinio takelio“, – teigia M. Bendjelloulas.
„SEARCHING FOR SUGAR MAN“ GREITAI PASIEKS IR LIETUVOS KINO TEATRUS – SEKITE VILNIAUS TARPTAUTINIO KINO FESTIVALIO „KINO PAVASARIS“ NAUJIENAS.
.jpg)
