Laikas.lt
„Penkiolika metų laikiausi principo, jog šiame melo ir skausmo kupiname pasaulyje be alkoholio gyventi tiesiog kvaila. Prisigerdavau tiek, kad reikėdavo kviesti medikus, statyti lašelines. Dabar jau devyneri metai nevartoju velnio lašų. Piligriminė kelionė, kurią įamžinau filme, buvo savotiška atgaila, apsivalymas, susitaikymas su praeitimi“, – prisipažįsta filmo „Sapnuoju, kad einu“ režisierius Jokūbas Vilius Tūras.
Nuo šiandien, balandžio 19 dienos, kino teatre „Pasaka“ pradedamame rodyti filme autorius žiūrovams atskleidžia, koks įvykis jį paskatino atsisakyti alkoholio. „Telieka tai paslaptimi, kurią sužinos filme apsilankę žiūrovai. Galima teigti, kad tai buvo nušvitimas“, – sako „Sapnuoju, kad einu“ režisierius.
Nors po juodojo gyvenimo periodo praėjo beveik dešimtmetis, tačiau J. V. Tūro galvoje vis dar gyvi prisiminimai apie liūną, iš kurio jam pavyko išbristi.
„Mano gėrimo neatlaikė pirmoji žmona. Mylėdama mane ji visaip bandė gelbėti. Ji pyko, maldavo, grasino ir slaugė. Kai suprato, kad jau viską išbandė, išsiskyrė su manimi. Išsigando, kad nuo gėrimo mirsiu. Maldavau nepalikti manęs, bet kartu supratau ir ją“, – skaudžiausią savo gyvenimo etapą prisimena režisierius.
Jis prisipažįsta, kad bandė šiaudo griebtis dalyvaudamas anoniminių alkoholikų klubuose, važiuodavo į stovyklas, kur dalyvauja įvairių priklausomybių turintys žmonės. Tik po kelerius metus trukusių pokalbių su bendraminčiais ir mokslinių faktų analizės apie alkoholio žalą psichikai J. V. Tūras suvokė, kad jei žmogus ateina į pasaulį blaivus, toks turi išlikti kasdien. Turi išlikti garbingas prieš kitus ir prieš save patį.
Atrasti save ir bent šiek tiek išpirkti savo nuodėmes jis nusprendė keliaudamas piligrimų keliais. Pirmosios dvi kelionės truko apie mėnesį, o trečioji – nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos Ispanijoje – daugiau nei pusmetį. Būtent ši įkvepianti 4500 km kelionė pėsčiomis, nuolat keičiantis aplinkai, analizuojant save ir bendražmogiškas vertybes, sugulė į filmą „Sapnuoju, kad einu“.
„Gėriau – kad susinaikinčiau, išėjau – kad gyvenčiau. Žinojau, kad einu „valytis“. Nors žmonių nuodėmėms įtakos turi ne vien alkoholis, bet savaime suprantama, kad ten, kur alkoholis, ten puikybė, išdavystė, melas, tamsa. Daugelis esame tai patyrę. Neabejoju, kad filme mano patirti išgyvenimai bus artimi daugeliui. Manau, kad kai kuriems jis suteiks vilties ir padrąsins keisti gyvenimą“, – sako J. V. Tūras.
„Sapnuoju, kad einu“ prodiuserė Rasa Miškinytė prisipažįsta, kad, sužinojusi filmo idėją, iš karto sutiko prisidėti prie jo kūrimo, o susidūrus su finansavimo problemomis – skyrė nuosavų lėšų, kad filmas pasiektų kino teatrus. „Prisidėjau dėl asmeninės priežasties – abu mano broliai yra įkritę į alkoholizmo duobę. Žinau, kaip sunku tiems žmonėms iš jos pakilti. Šis kelio filmas – akivaizdus pavyzdys, kad įmanoma išbristi iš giliausios duobės“, – sako R. Miškinytė.
Filme J. V. Tūro kelionė driekėsi per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią. Didžiąją kelio dalį jis fiksavo kamera, kuri buvo geriausia jo draugė ir kelionės liudininkė.
„Sapnuoju, kad einu“ jau įvertino ir Lietuvos kino profesionalai. Filmas nominuotas trims Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė 2013“ – geriausio pilnametražio dokumentinio filmo, metų režisieriaus ir filmo scenarijaus.
Pilnas žiūrovų sales kino festivaliuose surinkęs filmas tęsia kelionę po Lietuvos kino teatrus – nuo balandžio 19 dienos rodomas kino teatre „Pasaka“. Gegužės mėnesį filmas aplankys Panevėžį, Kauną ir kitus miestus.
