Laikas.lt
Turbūt nedaugelis žino, kad pasaulinė muzikos legenda, žmogumi-orkestru vadinamas Bobby McFerrinas gimė kovo 11 dieną. Taip jau susiklostė, jog Lietuvai reikšmingą dieną savo gimtadienį švenčiantis neprilygstamas vokalo burtininkas, 10-ies GRAMMY statulėlių laimėtojas šiemet nusprendė vienintelį savo koncertą Baltijos šalyse surengti būtent Lietuvoje – jis įvyks birželio 13 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje.
Savo europiniame ture legendinis atlikėjas šįkart aplenks Lenkiją – į Lietuvą su visa grupe jis atvyks tiesiai po koncertų Vokietijoje. Todėl didžiulį susidomėjimą šiuo koncertu Vilniuje rodo ne tik Lietuvos publika, bet ir daugybė muzikanto gerbėjų iš kaimyninių šalių, ypač iš Latvijos ir Lenkijos, kurioje šio atlikėjo „fanų“ neįtikėtinai daug – Bobby McFerrino pavardė šioje šalyje yra tapusi kone prekiniu ženklu.
Vis labiau artėjant koncertui Lietuvoje, Bobby McFerrinas užsimena, jog laukia nepakartojamo susitikimo su savo publika ir nuostabaus tiesioginio bendravimo su klausytojais, kuriuos jis kaskart stengiasi atvesti į savo muzikos pasaulį – su tik jam būdingu emociniu krūviu, džiaugsmu ar net ekstaze.
Ta proga – keletas atlikėjo minčių apie savo pašaukimą, muziką, sceną, klausytojus.
Apie dainavimą ir tikėjimą
Pasirodo, jaunystėje Bobby McFerrinas norėjo būti kunigu: „maždaug šešiolikos, pamenu, mąsčiau, kad noriu stoti į vienuolyną, su ta mintimi gyvenau dar kelis metus. Vėliau, būdamas 24-erių, galvojau apie kunigystę. Bet muzika visada buvo mano gyvenimo dalis, ir dainavimas netrukus paėmė viršų…“
„Vienuolyno gyvenimo ritmas man patinka dėl to, kad nepaisant ką dirbi, tam tikromis apeigų valandomis turi viską mesti ir eiti melstis Dievui – atlikti savo tarnystę.“
Apie muzikos galias
Kaip sako Bobby McFerrinas, muzika gali gydyti emociškai ir netgi fiziškai: „kai buvau vaikas, mano mama būtent taip ir darė – kai susirgdavom, ji guldydavo mus į lovą ir užleisdavo muziką, kad geriau pasijustume. Netgi dabar, jeigu ruošiuosi koncertui skaudančia gerkle, arba jeigu dėl ko nors jaudinuosi, paprastai imu dainuoti, kol „išdainuoju“ visas ligas ir rūpesčius. O kai užlipu ant scenos, jaučiuosi jau daug geriau.“
Apie improvizaciją
„Mocartas, Bachas, Bethovenas – visi jie buvo puikūs improvizatoriai. Kas yra išlikę iki mūsų – išliko, nes buvo užrašyta, bet mes pamirštame, kad viskas prasidėjo nuo improvizacijos. Tam tikra prasme tai, kas jų muzikoje buvo geriausia, neišliko. Improvizacija yra pamatinis judesys – išdrįsti žengti žingsnį. Atlieki vieną natą, tada kitą. Ir štai – tiesiog reikia tęsti. Nieko nereikia žinoti apie teoriją, net nereikia žinoti, ką darai. Vaikai nežino, nei kas yra joninė dermė, nei kas dorinė ar mažoras ir minoras. Jie tiesiog dainuoja.“
Apie sceną ir buvimą savimi
„Aš nesu nei mokslininkas, nei psichologas, todėl aš negalvojau apie „kaip“. Bet aš galvoju, ką reiškia dainuoti žmonėms ir kartu su jais, perteikti jiems muziką ir pakviesti juos praleisti laiką drauge su manimi. Aš stengiuosi ne „atlikti“ muziką. Aš stengiuosi užlipti ant scenos ir būti savimi, dainuoti taip, lyg dainuočiau savo kambaryje vien sau, bendrauti su publika taip, lyg mes gertume arbatą mano virtuvėje ir juokaudami dainuotume visokias „daineles“. Galbūt įveikti baimę būti savimi galime tiesiog dažniau tai darydami – dažniau būdami savimi.“
„Scenoje aš labai atsipalaidavęs. Scena – mano antri namai. Scena yra viena nuotykiams ir aš esu pasiruošęs bet kam, kas vyksta ar gali įvykti. Jaučiuosi saugus. Pailsėjęs. Pilnas jėgų ir naujų galimybių. Jaučiuosi tikrai puikiai, galėdamas išnaudoti savo dovaną – balsą.“
