Dovilė Raustytė
Kad Paryžius yra įsimylėjelių miestas, kad čia stovi Eifelio bokštas ar kad prancūzai didelę reikšmę skiria estetikai ir kultūrai, žino, ko gero, kiekvienas. Tačiau apie jų kasdien naudojamų kodų mechanizmą, tikrąsias šalies žavesio paslaptis numano tik ten pagyvenęs ar apie ją ne vieną knygą perskaitęs pašalietis…
Iš Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraščio“ išrinkome 10 labiausiai įstrigusių faktų apie Prancūziją ir jos gyventojus.
Prancūzai vengia vartoti žodžius, turinčius neigiamą reikšmę. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „mirtis“ jie labiau linkę vartoti „išėjimas“.
Didelė dalis prancūzų mano, kad nereikia rūpintis pasenusiais tėvais. Kaip pasakė vienas prancūzas: „Tėvai – tai tokie patys svetimi žmonės kaip ir kiti, skirtumas tik tas, kad jie tave pagimdė“ (33 psl.)
Prancūzas tampa labai mandagus su žmogumi, kuris jį įžeidė, ima be perstojo jį vadinti ponu. Panašių kodų jie turi ir daugiau.
Prancūzės moterys vidutiniškai gyvena 85 metus, vyrai – beveik 80. Mūsų šalyje: moterys – 75-77, vyrai – mažiau kaip 65. Neretai prancūzas, sulaukęs 60-mečio ar 70-mečio, ima kurti ateities planus, žinoma, optimistiškus: vaikai užauginti, galima ir apie save pagalvoti. Ar įsivaizduojate taip besielgiantį lietuvį? Gal dėl to prancūzų gyvenimo trukmė viena ilgiausių pasaulyje?
Prancūzijoje moterims kompensuojami higieniniai paketai. Kodėl jos turėtų jiems leisti pinigus? Moterys gi nekaltos, kad šios išlaidos nulemtos gamtos.
Prancūzijoje naudojama priverstinio skolinimo politika. Kai valstybei tampa sunku, ji liepia kiekvienam gyventojui atiduoti tam tikrą sumą santaupų. Žinoma, su sąlyga – kai baigsis krizė, pinigai bus grąžinti. Ir niekas tam nesipriešina.
Prancūzijoje negalima viešoje vietoje bučiuotis atsigulus, pavyzdžiui, parkuose. Tuoj prieis policija ir paprašys pakeisti padėti. Mergina gali apsižergti sėdinti vaikiną ir aistringai bučiuotis, bet jokių būdų tai darant neatsigulti.
Prancūzai labai gerbia savo ir kitų anonimiškumą. Pavyzdžiui, jie net neįsivaizduoja, kaip šalis gali turėti telefonų knygą, kurioje pagal pavardes yra surašyti žmonių telefonai. Jiems šventas dalykas – slėpti jį, adresą, netgi elektroninio pašto.
Prancūzijoje galima nuomotis automobilius panašiai kaip dviračius: ateinate į specialią aikštelę, susimokate tam tikrą sumą ir važiuojate, pastatyti jį galite tokios pat paskirties aikštelėse, kurios sistemingai išsidėstytos po visą šalį.
Prostitucija Prancūzijoje yra draudžiama, tačiau čia yra gatvės, kuriose naktinės plaštakės niekieno netrukdomos sėkmingai darbuojasi, be viso to, egzistuoja ir organizacijos, ginančios jų teises, kontroliuojančios medicinines patikras ir pan.
Parengta pagal Jeroslavo Melniko knygą „Paryžiaus dienoraštis“ (2013)
