Ar skirtingai į gyvenimą žvelgiantys žmonės gali būti kartu?

Darnipora.lt

Ne vi­sa­da pa­kan­ka di­de­lės mei­lės, kad pa­vyk­tų su­kur­ti ir iš­sau­go­ti il­ga­lai­kius har­mo­nin­gus san­ty­kius. Kar­tais par­tne­rių skir­tin­gas po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą ga­li ne­men­kai pa­kiš­ti ko­ją il­ga­lai­kei drau­gys­tei.

Rim­tų pa­žin­čių sve­tai­nė Dar­ni­Po­ra.lt pa­ta­ria, ką da­ry­ti, kad jū­sų ir par­tne­rio skir­tin­gas po­žiū­ris į kai ku­riuos da­ly­kus jū­sų ne­skir­tų, o dar la­biau su­ar­ti­nų:

Ne­bi­jo­ki­te da­lin­tis nuo­mo­nė­mis, net jei jos kar­di­na­liai ski­ria­si nuo jū­sų par­tne­rio. Kai po­ra ima kar­tu gy­ven­ti ar leis­ti drau­ge daug lai­ko, at­si­ran­da pa­vo­jus, kad par­tne­riai ims ne­be­ver­tin­ti vie­nas ki­to ir san­ty­kius su­voks kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą da­ly­ką, ku­ris yra ir bus vi­sa­da. Ži­no­ma, jei ne­mo­kė­si­te ver­tin­ti san­ty­kių, ga­li­te jų ne­tek­ti. Daž­ni po­kal­biai ir pa­si­da­li­ni­mas prieš­in­go­mis idė­jo­mis pa­ska­tins jus vie­nas ki­tą pri­im­ti kaip as­me­ny­bę, gerb­ti ir ver­tin­ti san­ty­kius. Be to, pa­si­da­lin­da­mi skir­tin­go­mis nuo­mo­nė­mis ga­li­te sėk­min­gai pa­pil­dy­ti vie­nas ki­tą ir dirb­ti kaip ko­man­da, o tai jus tik su­ar­tins.

Ne vi­sa­da yra leng­va pri­im­ti ki­to­kią par­tne­rio nuo­mo­nę, nes ga­li at­ro­dy­ti, kad jis jū­sų tie­siog ne­sup­ran­ta. Ta­čiau mo­kė­ji­mas iš­klau­sy­ti ir pri­im­ti vie­nas ki­tą to­kius, ko­kie esa­te, jus tik su­ar­tins.

Par­ody­ki­te, kad klau­so­tės. Kai jū­sų par­tne­ris iš­sa­ko sa­vo nuo­mo­nę, ku­ri kar­di­na­liai ski­ria­si nuo jū­siš­kės, la­bai svar­bu par­ody­ti, kad jūs jo klau­so­tės ir jums rū­pi tai, ką jis sa­ko. Ir tai svar­bu da­ry­ti ne tik kar­tas nuo kar­to įter­piant ke­le­tą žo­de­lių, to­kių kaip „a­ha“, bet bū­ti­na ati­du­mą par­tne­rio kal­boms par­ody­ti ir kū­no kal­ba. Sten­ki­tės ne­nu­trauk­ti my­li­mo­jo min­čių ir ne­da­ry­ti ki­tų dar­bų, kai kal­ba­tės. Jei jū­sų kū­no kal­ba ro­dys, kad jums vi­siš­kai ne­svar­bu, ką jū­sų an­tro­ji pu­sė kal­ba, par­tne­ris ga­li pa­ma­ny­ti, kad tie­siog ig­no­ruo­ja­te jo ki­to­kią nuo­mo­nę ir at­ei­ty­je vengs at­sik­leis­ti. O tai, ži­no­ma, jū­sų san­ty­kiams nie­ko ge­ro ne­duos.

Jei be pyk­čių ne­ga­li­te pa­si­kal­bė­ti na­muo­se, ban­dy­ki­te tai pa­da­ry­ti vie­šo­je vie­to­je. Ga­li bū­ti, kad dėl kar­di­na­liai be­sis­ki­rian­čios jū­sų nuo­mo­nės nuo­lat ki­vir­či­ja­tės. Gal­būt to­kie bar­niai ne­ap­siei­na ir be šū­ka­vi­mų ar net įžei­di­nė­ji­mų? Jei iš tie­sų na­muo­se ne­ga­li­te ra­miai vie­nas su ki­tu pa­si­kal­bė­ti, sten­ki­tės tam ti­krus da­ly­kus ap­tar­ti vie­šo­je vie­to­je. Pa­vyz­džiui, pa­sik­vies­ki­te sa­vo my­li­mą­jį pie­tų jo mėgs­ta­miau­sio­je ka­vi­nė­je. To­kiu bū­du abu tu­rė­si­te elg­tis so­li­džiau ir ti­kriau­siai ga­lė­si­te kur kas ra­miau pa­si­kal­bė­ti.

Nu­sta­ty­ki­te aiš­kias po­kal­bio tai­syk­les. Prieš kal­bė­da­mi su my­li­muo­ju apie san­ty­kius ar ki­tus da­ly­kus, įsi­ti­kin­ki­te, kad abu lai­ko­tės tam ti­krų po­kal­bio tai­syk­lių. Pa­vyz­džiui, kad abu lei­džia­te vie­nas ki­tam pa­sa­ky­ti, ką gal­vo­ja­te, kad ne­įžei­di­nė­ja­te vie­nas ki­to dėl to, jog ne­pri­ta­ria­te an­tro­sios pu­sės nuo­mo­nei, ir pa­na­šiai.

Bū­ki­te at­vi­ri vie­nas ki­tam. Ne­bi­jo­ki­te pa­sa­ky­ti sa­vo an­tra­jai pu­sei to, ką gal­vo­ja­te, net jei ži­no­te, kad tai jam ti­krai ne­pa­tiks. Ge­riau sa­vo nuo­mo­nę iš­reikš­ti ra­miai nei ta­da, kai su­si­pyk­si­te. Tai tu­rė­tų už­ti­krin­ti, kad su­py­kę ne­pa­sa­ky­si­te ko nors ne­ma­lo­naus vie­nas ki­tam. At­vi­rai iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę rei­kia ta­da, kai ra­miai kal­ba­tės, o ne ta­da, kai gin­či­ja­tės.

Su­da­ry­ki­te jud­vie­jų skir­tu­mų są­ra­šą. Pa­klau­si­te, o kam to rei­kia? Ne­tgi la­bai rei­kia. Tai pa­dės įsi­ti­kin­ti, ar ti­krai tarp jū­sų tiek daug skir­tu­mų, kaip gal­vo­ja­te. O gal esa­te kur kas pa­na­šes­ni nei ma­nė­te? Ne­no­rė­ki­te bū­ti vi­siš­kai vie­no­di ir su­tar­ti vi­sais klau­si­mais. Na­tū­ra­lu, kad kai ku­riais klau­si­mais vi­sos po­ros ne­su­ta­ria. Ir tai ga­li bū­ti nau­din­gas da­ly­kas san­ty­kiuo­se – skir­tin­gai gal­vo­jan­tys par­tne­riai tu­ri pro­gą pa­pil­dy­ti vie­nas ki­tą.

Ne­leis­ki­te, kad jums su­ga­din­tų nuo­tai­ką. Sten­ki­tės, kad par­tne­rio prieš­ta­ra­vi­mai ne­su­ga­din­tų jū­sų nuo­tai­kos. Taip, kar­tais ti­krai no­ri­si, kad par­tne­ris pa­lai­ky­tų jū­sų nuo­mo­nę ir su­pras­tų. Ta­čiau at­min­ki­te, kad tai, jog jū­sų an­tro­ji pu­sė ko­kiu nors klau­si­mu gal­vo­ja ki­taip, ne­reiš­kia, kad jis jū­sų ne­pa­lai­ko. Jei jums rei­kia pa­si­kal­bė­ti su kuo nors, kas gal­vo­ja pa­na­šiai, pa­skam­bin­ki­te drau­gei.

Jei iš­mok­si­te pri­im­ti vie­nas ki­to nuo­mo­nę ir ją gerb­ti, prob­le­mų san­ty­kiuo­se grei­čiau­siai ne­kils ir abie­jų pa­stan­go­mis ga­liau­siai su­kur­si­te har­mo­nin­gus san­ty­kius.