Laikas.lt
Reda Barkauskaitė
Mavericktraveler.com nuotr.
Remiantis internetine enciklopedija, poliglotu galima vadinti žmogų, kuris moka šešias kalbas. Dauguma mūsų gali susikalbėti bent trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų. Paskutiniu metu madinga mokytis ispanų, italų bei ne tokių populiarių kalbų, kaip, pavyzdžiui, danų, švedų ar norvegų.
Kai visuomenė tampa vis labiau pasaulietiška, kai keliavimas ir kitų kraštų pažinimas nebėra prabanga, atmintyje savaime įstringa vienas kitas svetimas žodis. Yra nemažai kalbų, kuriomis galime bent pasisveikinti, atsisveikinti, atsiprašyti ar padėkoti.
Prieš porą savaičių vieno iš Barselonos viešbučio registratūroje niekas nekalbėjo angliškai, tad norint gauti reikiamą informaciją teko naudotis „google translate“. Ispanijoje daugelis vadovaujasi principu: „Jei nemoki ispanų kalbos atvykęs į Ispaniją – tai tavo problema“. Tokiais atvejais pradedi suvokti, kad pasaulis priklauso daugiakalbiams žmonėms.
Mokslininkai sako, jog smegenis reikia treniruoti, norint senatvėje išvengti neurologinių ligų bei išsaugoti atmintį. Be arbatos gėrimo procedūrų, kasdienio pasivaikščiojimo ar kraujospūdžio stebėjimo siūloma mokytis ir užsienio kalbų. Pasak specialistų, kuo kalba sudėtingesnė, tuo aktyviau dirba smegenys. Tad kalbų mokymasis naudingas ne tik esamuoju laiku.
Kiek žmogus galėtų mokėti kalbų? Šiuo metu pasaulyje yra apie 7 000 įvairių kalbų bei dialektų. Spėjama, kad šio amžiaus pabaigoje jų liks maždaug pusė. Išnyks, žinoma, rečiausiai vartojamos, dauguma – vietinių Afrikos, Australijos, Pietų Amerikos vietinių genčių kalbos. Tikriausiai kiekvienam aišku, kad mokėti likusias 3 500 kalbas yra paprasčiausiai nerealu. Tarkime, garsiausi šių dienų poliglotai moka 30–40 kalbų. Vengro Istvano Dabio kalbų kolekcijoje – 103 kalbos. Mums puikiai žinomas žurnalistas Algimantas Čekuolis kalba devyniomis kalbomis.
„Bendros kalbos besiilgint atsirado legenda apie Babelio bokštą; daugiakalbystė buvo laikoma didžiule nelaime – Dievo bausme už žmonių puikybę ir išdidumą“, – Janas Boduenas de Kurtenė. Tai žvilgsnis į praeitį ir kone visiems žinoma legenda apie Babelio bokštą bei kalbų sumaišymą kaip bausmę. Tačiau kai kurie ir šiandien juokauja, kad visgi egzistuoja viena tarptautinė viso pasaulio kalba. Ir tai – ne esperanto, o kūno kalba, padedanti geriau suprasti pašnekovą. Ir iš tiesų – nuvykus į svečią šalį, kurios kalbos nemokame, gestais, mimika ar piršto baksnojimu į konkrečią vietą žemėlapyje gal ne puikiai, bet pakankamai neblogai pavyksta „susikalbėti“ su vietiniais.
