Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Korėjiečių režisieriaus Chan-wooko Parko šių metų filmas „Stoker“ pristatomas, kaip psichologinis trileris. Buvo laukta siaubu persmelktos, įtempto veiksmo premjeros, tačiau po 1,5 val. pasibaigus filmui atrodė, kad nuo jo pradžios praėjo mažiausiai trys valandos.
Larso von Triero „Melancholiją“ primenančios spalvos, mistiška muzika, „Adamsų šeiminėlės“ namas su Trečiadiene priešaky ir niekur nevedantis, tik nuobodulį keliantis siužetas – trumpai taip būtų galima apibūdinti Stokerių šeimos istoriją. Ką norėjo pasakyti ar parodyti režisierius, neaišku nei filmo eigoje, neišaiškėja nei jam pasibaigus. Nelieka daugiau jokių klaustukų ar emocijų, tik gal šiek tiek malonumo išvydus vis labiau besiskleidžiantį Nicolės Kidman moteriškumą. Bet ir ji šiame filme atrodė, tarsi būtų ne savo vietoje. Gal sutikusi ir pradėjusi filmuotis taip ir neperskaičius scenarijaus?..
Nužudomas Indijos tėvas. Į laidotuves atvyksta jos dėdė, tėvo brolis, Čarlis, apie kurį mergina nebuvo girdėjusi. Tada ir prasideda mirčių virtinė. uuuu. Skamba gal ir kraupiai, anaiptol – tie nužudymai ir šaldiklyje besimėtančios galvos kelia tik su žiovuliu lenktyniaujantį šypsnį.
Ar tai labai blogas filmas? Ne. Ir į didžiųjų ekranų repertuarus kuo puikiausiai įsipaišys, galbūt net bus vienas normaliausių ten rodomų filmų. Ir mėgstantieji kraujo fontanus galės jais pasigrožėti paskutinėje scenoje. Tačiau žiūrovas, besitikintis įtempto filmo, su galimybe pasukti smegenis, kas ir kodėl kaltas dėl juostoje vykstančių įvykių, ir netikėtos pabaigos, su keliais gerais krūptelėjimais iki jos – tikrai nusivils.
Geriau dar kartą pažiūrėkite „Twilight’ą“.
