Laikas.lt
Rasa Morkūnaitė
Liepos 5 d., „Kultūros nakties“ metu, Barbakano kalno papėdėje vyks išskirtinis, improvizuojantis projektas „Impro Night“. Jo metu pasirodys elektronikos/urban beats scenos kūrėjas Deep Shoq, improvizuoto garso takelio „Maestro kino“ komanda bei lyriškoji muzikantė Ieva Baranauskaitė, pristatysianti poezijos ir muzikos improvizacijas.
Apie poezijos ir muzikos improvizacijas, kalbamės su pačia Ieva.
Muzikos ir poezijos improvizacija, kas tai?
Tai kalbos muzika. Tai klausymasis. Kiekvienas žodis turi savą tembrą, sklidimo erdvėje laiką, savą ritminę formulę, pulsaciją. Be šių savybių žodis yra minčių, jausmų, įvykių ir dar daugybės kitų dalykų bene vienintelė išraiškos priemonė, atspindys. Naudodami žodžius mes susišnekame arba ne, suprantame arba ne. Kai šie žodžiai, turtingi įvairiausiomis savybėmis, pradeda jungtis vienas su kitu, gimsta spalvingas, įmantrus, savitumu pulsuojantis meno kūrinys, kurio pavadinimas „Kalba“.
Štai į ją aš ir bandau įsiklausyti. Išgirsti kiekvieno literatūros kūrinio ritmą, nuotaiką, užčiuopti pulsą, pajusti reikšmę ir ją pabrėžti. Taip kaip muzikoje galima girdėti žodžius, taip kalboje aš girdžiu muziką. Kartais ji būna archajiška, kartais pilna sudėtinių metrų, kartais simetriška, kartais atonali, kartais ritualinė. Aš klausausi, bandau visa tai išgirsti ir pianino garsais įsilieti į šią jau egzistuojančią kalbos muziką.
Klausantis muzikos tau labiau imponuoja tekstas ar melodija?
Kai klausau muzikos, klausau visumos. Klausau, kaip tekstas papildo muziką, arba atvirkščiai. Iš tiesų žodžio reikšmei skiriu, ko gero, mažiausiai dėmesio, nes tikiu, kad kalba tai ne tik vieno ar kito žodžio apibrėžta reikšmė. Juk tą patį sakinį galima pasakyti daugybe intonacijų, ir kiekvieną sykį šis sakinys reikš ką kitą, vieno lūpose ištarti žodžiai skamba kaip juokas, kito – tie patys žodžiai gali pavirsti liūdna tiesa. Ir visa tai priklauso ne nuo žodžio reikšmės, bet nuo intonacijos, intensyvumo, ar tai bus išsakyta labai greitai, ar lėtai ir didingai, labai garsiai, o gal pašnibždomis. Štai šie visi dalykai, jie taikytini ir muzikoje.
Dėl to muzikoje, kurioje yra žodžiai, klausausi visumos. Tekstas dainoje – tai tik dar vienas muzikos instrumentas, kuris, kaip ir visi kiti instrumentai, gali turėti savitą tembrą, atspalvį, artikuliaciją ir frazuotę. Tai tas pats, kaip klausant įrašo, klausyti bendro skambesio, o ne atskirai būgnų partijos, nes man visai nesvarbu ar ji labai sudėtinga ar labai paprasta, aš tik noriu, kad ji būtų būtent tai, ko reikia harmoningam skambesiui.
Kai kuri dainas, pirmiau atsiranda muzika ar tekstas?
Pirmiausia visuomet gimsta muzika, nenuostabu, juk aš muzikantė, o ne rašytoja (šypsosi). Muzika gimsta tiesiog pati savaime, jos nereikia kurti, užtenka stebėti aplinką ir sugėrus viską į save permąstyti. O kai atsiranda muzika, ji pati pasirenka žodžius. Tai atvirkštinis procesas. Kai muzika jau turi savo spalvą, nuotaiką, pulsaciją, tuomet ieškau žodžių (kartais net po vieną), kurie papildytų jau esamos muzikos skambesį. Žodžius rašau taip, tarsi rašyčiau partiją atskiram instrumentui, ieškau tinkamo fonetinio skambesio ir tik pačiame darbo gale, dirbu su žodžių prasme. Tačiau dažniausiai nereikia daug keisti, nes kiekvieno žodžio fonetiniame skambesyje yra užkoduota ir jo tikroji prasmė.
Koks tas kūrybinis procesas?
Manau, mano kūrybinio proceso ypatumus labai taikliai apibūdintų vienos menininkės išsakyta mintis: „Penkiolika minučių kasdien žvelgiu į savo širdį. Tai skausminga, bet labai sveika.“
Kiek tavo gyvenime improvizacijos?
Esu toks žmogus, kuris labai mėgsta viską susiplanuoti ir žinoti, kaip bus. Kadangi šios sąlygos yra nuolatinė mano siekiamybė, tai mano gyvenimas ištisinė improvizacija (šypsosi).
O jei rimtai, tai manau, kad improvizacija – tai geriausias būdas žmogui išgirsti pačiam save ir jei iš tiesų moki viską pamiršti ir tiesiog improvizuoti, tai yra pati geriausia terapija tiek kūnui, tiek sielai. Iš dalies kaip tik dėl tokios terapijos ir ėmiausi šio projekto.
Kurdamas tu gali viską preciziškai sudėlioti, viską daug kartų patikrinti ir galų gale, kai turi rezultatą, gali būti patenkintas savimi arba ne, bet viskas tavo valioje. Kūrinys skamba visą laiką taip, kaip tu ir norėjai, kad jis skambėtų: nei blogiau, nei geriau. Tu viską žinai ir už kiekvieną vietą gali atsakyti. Kurdamas tu gali save nustebinti, bandyti, klysti, ieškoti, kažką atrasti, bet tavo siekiamybė visuomet bus rezultatas, proceso galutinis taškas.
O štai improvizacija yra visai kas kita. Tai tarsi tas pats įdomus ir stebinantis kūrybinis procesas, bet jis vyksta čia ir dabar, ir niekada nežinai, ar tai bus atradimas, ar klaida. Improvizacijoje visai nesvarbu rezultatas. Improvizacijos siekiamybė – procesas, ir kol tu iki pat šaknų nebūsi atsidavęs procesui, tol ir nebus tikros improvizacijos. Tai tarsi terapija – būti čia ir dabar, pamiršti, ką tu moki ar ko nemoki, kaip tu atrodysi, kaip suskambėsi. Tai užduotis pasinerti į save, visa esybe pajausti akimirką ir ją užfiksuoti garsuose nepaisant to, ar ši akimirka graži ar ne.
Kaip seksis Ievai atlikti poezijos ir muzikos improvizacijas, pamatysime jau šį penktadienį, 22 val., „Kultūros nakties“ projekte „Impro Night“, Barbakano kalno papėdė, šalia Bokšto g. 19.
