Laikas.lt
Monikos Penkutės nuotr.
Gabrielę Labanauskaitę trumpai galima pristatyti kaip grupės „AVaspo“ tekstų kūrėją ir atlikėją, dramaturgę, dramos istorijos ir teorijos dėstytoją ir doktorantę (LMTA), festivalių TARP organizatorę, asociacijos „Naujos meno formos“ projektų sumanytoją ir vykdytoją… Taip, tai sutrumpinta Gabrielės pristatymo versija…
„Visada teikiau pirmenybę inovatyvioms idėjoms, drąsai klysti ir aktyviai socialinei pozicijai. Todėl mieliau klausysiuosi tylos, nei fonui skirtos muzikos“, – papildo ji ir pereina prie supažindinimo su šio penktadienio dešimtuku.
Pasak jos, dažnai nuvertinami savi pasiekimai, visą dėmesį sutelkiant į horizonte žybsinčius švyturius. Tad Gabrielė šiandien suteikė pirmenybę tam, kas vyksta šalia: „Penktadienio DJ“ proga norėčiau pristatyti įdomiausias Lietuvos atlikėjas socialine prasme. Įdomiausias tuo, kaip jos rezonuoja, atspindi tam tikrus mūsų visuomenėje vykstančius procesus ir daro jiems įtaką. Ir nors su daugelio jų kūryba susiję ir vyrai, šįsyk dėmesys skirtas ne jiems.“
Džordana Butkutė
Džordana – viena pirmųjų feminisčių Lietuvos scenoje. Nesvarbu, kad to ir pati gal sąmoningai nesuvokė. Man ji – pop žvaigždės prototipas, kuriam, deja, likimas nelėmė nueiti toliau, nei devintasis dešimtmetis.
Tačiau ko verti ant Džordanos nugaros ištatuiruoti, jos gyvenimą atspindintys žodžiai „Mane gali teisti tik Dievas“.
Juliana Lozovska, „Zimbabwe“
2003-aisiais įsikūrusi merginų grupė „Zimbabwe“ išsiskirstė savais keliais, tačiau prieš tai dar spėjo tapti vienu ryškiausių Lietuvos alternatyvios muzikos scenos reiškiniu. Intelektualios ir provokuojančios grupės merginos bei lyderė Juliana Lozovska vengė muzikinių rėmų, naikino tvyrojusį kalbinį angažuotumą (dainavo lietuviškai, angliškai, lenkiškai), provokavo lyties, tapatybės stereotipus, sprogdino socialines temas ir aktualijas. Sąmoningai save suvokianti ir įvardijanti feministine grupe „Zimbabwe“ buvo labai drąsi ir kryptingai veikianti savo kūryba bei kasdiene laikysena.
http://tv.delfi.lt/video/Zh3TI3Jy/
Jurga Šeduikytė
Atradau Jurgą netyčia, dirbdama vienoje radijo stotyje ir abejodama, ar spausti „Play“ ties eilute ekrane „Jurga Šeduikytė. Nebijok“. Nebijojau. Teisinga Jurgos socialinė pozicija, atsisakant Vilniaus miesto mero apdovanojimo ir neišduodant savo esminių kūrybinių bei asmeninių ambicijų, žavi ne mažiau, negu tuometinės alternatyvos gebėjimas sukurti hitą masėms:
Eglė Sirvydytė, „mmpsuf“
„Am I so weak?“ – galėtų skambėti ausyse kiekvienąkart mėsėdžiui įsidėjus jautienos kepsnį į lėkštę. Kaskart paremiant gyvūnų žudymą, perkant natūralius kailinius ir džiaugiantis medžioklės trofėjais. Man atrodo, kad vieną dieną Eglė taps angelu, ne tik kalbančiu apie gėrį pasaulyje, bet ir jį skleidžiančiu visa savo esybe:
Alina Orlova
Metaforos ir kosminiai vaikystės pasauliai atsiveria paprasta dainavimo maniera ir unikaliu balsu, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Nors sunku užčiuopti Alinos socialinę poziciją, tačiau ji padarė nemažą įtaką bohemiškam, lengvai išprotėjusios merginos įvaizdžiui, kuris persmelktas skausmo ir įkvėpimo. O tai uždegė ne tik lietuvių filologijos studentes.
Viktorija Ivanovskaja, „Fusedmarc“
Viktorija pasižymi profesionaliu ir precizišku požiūriu į vokalinį atlikimą. Tačiau iš esmės su pasaulio neteisybe Viktorija kovoja ne kūryba, o asmenine pozicija – pasisakydama prieš skalūninių dujų gavybą Lietuvoje, aktyviai dalyvaudama judėjimuose už gyvūnų teises.
Umiko – Elena Neniškytė
Umiko – save prodiusuojanti vokalistė, taigi, už muzikinio vairo ir tekstų rašymo tvirtai stovi tas pats asmuo. Turint omenyje negausų Lietuvos moterų prodiuserių skaičių, tai – unikalus atvejis. Tad nors Elena sėkmingai pasirodė kartu su bendraminčiais ne viename muzikiniame projekte, tačiau pasirinkimas vienai vaikščioti po garsų mišką buvo labai teisingas:
Andrė Pabarčiūtė
Dar jauna išgarsėjusi improvizacinės muzikos pasaulyje Andrė pradėjo savo kelią nuo eksperimentinio džiazo brūzgynų ir tęsia jį dailiai nušienautoje ezoterikos pievoje. Technine prasme nepriekaištingai įvaldytas vokalas gražus pats savaime ir be jokių puošmenų, todėl slapta viliuosi, kad Andrė grįš prie drąsesnių išraiškos formų:
http://www.andre.lt/naujas/kuryba/muzika
Giedrė Kilčiauskienė, „Empti“
Aksominio balso tembro Giedrės dainuojami tekstai sukosi kartu su muzika, ne vieną mano paauglystės vasaros vakarą. Pirmoji, įvedusi intymumą į muziką, kurio klausytis kartu vos ne nepatogu, nes kiekvienas plevenantį Giedrės tekstą priimdavo kaip asmeniškai adresuotą išpažintį. Kiekviena karta gauna savo intymumo dozę. Gerai, kad manajai teko laisvas ir pankiškas Giedrės atlikimo stilius:
„Tytia Mina Teremina“
Juokaujant galima paminėti, kad Tytių buvo daug, o Marius Stavaris tik vienas. Bet kuriuo atveju, reiškinys „Tytia Mina Teremina“ žavi savo nutrūktgalviškumu ir kritišku diskursu. Dainuojama apie DJ žmoną ir vaikus teroristus, ironiškiems tekstams talpinant savyje ne tik šizoidines dviprasmybes, bet ir labai taiklią visuomenės bei lyčių santykių kritiką.
