Laikas.lt
Žymiausio XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofo Ludwigo Wittgensteino knygoje „Kultūra ir vertė“ chronologiškai pateiktos jo 1914–1951 metais rašyto dienoraščio pastabos apie filosofijos, religijos, kultūros ir meno prigimtį.
Palikimo tvarkytojai, tarp filosofo rankraščių aptikę pastabų, kurios niekaip nederėjo su „įprastomis“ filosofijos temomis, išleido jas rinkiniu „Pabiros pastabos“ („Vermischte Bemerkungen“, 1977), o netrukus pasirodęs dvikalbis – vokiečių ir anglų – leidinys, atsižvelgus į tematiką, buvo pavadintas „Kultūra ir verte“ („Culture and Value“, 1984).
„Kultūroje ir vertėje“ L. Wittgensteinas jau nebe šaltas filosofas logikas, o įdėmus ir jautrus žmogus. Joje piešiamas ne tiek jo proto, kiek sielos portretas, ir ne tiek to portreto kontūras, kiek spalvos. Loginis L. Wittgensteino filosofijos matmuo rodo, kad tai jis, o ši knyga atskleidžia, koks jis.
Pastabos knygoje prasideda nuo 1914-ųjų, t. y. filosofinio pakilimo pradžios, o baigiasi žodžiais, parašytais beveik prieš pat mirtį 1951-aisiais. Čia L. Wittgensteinas mąsto apie talentus, genialumą ir stilių, skaito eilėraščius ir samprotauja apie teatrą. Apmąsto dvilypę – austrišką ir žydišką – savo kilmę ir žvelgia į savo veidą lygindamas jį su Korsikos plėšikų veidais. Į jo samprotavimų lauką patenka Spengleris, Goethe, Schopenhaueris, Grillparzeris, Krausas, Kleistas, Tolstojus, Freudas. Jis karščiuojasi, bandydamas suprasti – didis Shakespeare’as, ar ne. Jį baugina meilės dovana ir atstumia bandymas ją nusipirkti. Jis užrašinėja šaunančius į galvą muzikinius motyvus ir šį bei tą piešia…
„Būtina skaityti šią knygą, jei norime suprasti Wittgensteino filosofiją. Būtina ją skaityti, jei norime suprasti tikrąjį Wittgensteiną. Ją skaityti reikia ir tuomet, jei norime įgyti naują, kitokį požiūrį jo gvildenamomis temomis. Skaitant galima įžvelgti ir dalykus, turinčius visuotinę filosofinę reikšmę“, – sako knygos vertėja Saulenė Pučiliauskaitė.
Gaukite šią knygą dovanų čia.
