Lsveikata.lt
Mėgavimasis laisve ir nuolatinis maudulys – balansuodama tarp šių polių moteris randa daugybę pasiaiškinimų, kodėl vis dar gyvena viena. Specialistai aiškina, priežastis, kodėl kai kurios moterys skundžiasi, kaip joms sunku kas vakarą grįžti į tuščius namus, tačiau ir atsisakyti savo vienatvės jos nenori.
„Išgyvenu prieštaringus jausmus: darbe skrajoju kaip ant sparnų, o kai grįžtu namo, apninka liūdesys. Man patinka darbas, didžiuojuosi, kad esu savarankiška, pakankamai uždirbu. Tačiau kartais vakarais sėdėdama viena namie pagalvoju, kad atiduočiau bet ką už šeimą ir vaiką. Tiesa, ryte važiuodama į darbą sakau sau: „Tu ką išprotėjai? Nori tapti nusivylusia namų šeimininke?“.
Olga, 35 m.
Artumo baimė
„Moterys kankina save bandydamos paaiškinti „pralaimėjimus“ asmeniniame fronte, – wday.ru sako psichoterapeutė Anna Vraga. – Tačiau pakanka paklausyti jų minčių apie vyrus, stebėti jų veiksmų logiką, kad padarytum išvadą: jų veiksmams įtakos turi baimė.“
Baimė – kertinis žodis. „Maža to, vienos baimės dengia kitas, – aiškina Anna Vraga. – Mat baimė nesutikti ko nors slepia paties susitikimo baimę, po noru pradėti šeimyninį gyvenimą – išdavystės laukimas. Moteris iš anksto įsitikinusi, kad ją apgaus ir dėl to nesiryžta užmegzti artimų santykių.“
Būtent dėl to ne viena šiuolaikinė dailiosios lyties atstovė renkasi laikinus santykius: šiandien gyvename kartu, tačiau tai laikina, nes ryt poryt gali atsirasti įdomesnė kandidatūra.
„Toks nestabilumas didina atstūmimo baimę, – teigia psichoanalitikė Lola Komarova. – Moterys, skirtingai nei vyrai, santykiuose ieško prisirišimo, o ne seksualinio pasitenkinimo. Todėl santykių nutrūkimą (prisirišimo praradimą) jos išgyvena labai skaudžiai. Tai patyrusi moteris greičiausiai bijos dar kartą tokio nusivylimo.“
Neretai pagrindiniu jų elgsenos motyvu tampa artumo baimė. „Ir kalbama ne apie intymofobiją (lytinio artumo baimė), o apie socialinės adaptacijos prie kito žmogaus baimę – ji reikalauja dvasinių „išlaidų“, dėl to atrodo labai sunki, – aiškina A.Vraga. – Tai ir baimė prarasti save, „ištirpti“ šeimoje – kitais žodžiais tariant, baimė būti paglemžtai. Todėl dažnai moterys jausdamos, kad neturės jėgų savajam „Aš“ išsaugoti, geriau net nesiryžta užmegzti naujų santykių.“
Šeimos „dovanėlė“
„Nepažįstu nei vienos iš tiesų laimingos šeimos“ – būtent tokią frazę dažnai gali išgirsti iš vienišos moters. Daugumai jų sunku net įsivaizduoti, kad santykiai tarp vyro ir moters gali būti harmoningi, kupini gerų emocijų ir seksualinio pasitenkinimo. Toks požiūris dažniausiai susiformuoja pagal moters vaikystėje matytą tėvų šeimos modelį. Priešinasi moteris tam modeliui ar bando juo sekti, yra jos tėvų santuoka jai sektinas pavyzdys ar sukelia vien skaudžius prisiminimus – svarbiausia yra mamos patirtis: ar ji buvo laiminga santuokoje. Būtent per tai moteriai gimsta šeimos modelis.
„Dažnas modelis: tėvas buvo „blogas“, mama – nelaiminga, – pasakoja analitikas Stanislavas Rajevskis. – Tokioje šeimoje užaugusi dukra sunkiai užmezga rimtus santykius – bet kurį vyrą ji rikiuoja į tėvo eilę ir
priima kaip potencialiai pavojingą…“
„Nelengva gali būti ir mergaitei, kuri užauga mylinčioje šeimoje, kuri nuo vaikystės girdi tėvų kalbas apie tai, kad tokių santykių daugiau niekada negali būti“, – kolegą papildo A.Vraga.
Sunku būti laimingai, kai kartelė pakelta taip aukštai. „Tokioms moterims labai gera namuose ir jos nepajėgios ištrūkti iš tėvų lizdo, – antrina L.Komarova. – Be to, gyventi tėvų namuose ir paprasčiau, ir patogiau. Jos ima dirbti, gyvena savo malonumui, tačiau nėra už nieką atsakingos. Tokios moterys ir 40-ies yra paauglės.“
Tiesa, mokestis už komfortą – didžiulis: „didelėms mergaitėms“ sunku užmegzti (arba išlaikyti) savo šeimą.
Idealo siekis
Paklauskite vienišos moters, kas, jos nuomone, yra svarbiausia santykiuose su vyru. Garantuotai išgirsite, kad potencialus partneris turi būti rūpestingas, supratingas, ištikimas, visada pasirengęs padėti. Žodžiu, ji kalbės tik apie savo poreikius ir norus. Tačiau ką ji pati pasirengusi duoti partneriui?
„Vyras suvokiamas kaip koks vartojimui tinkamas daiktas, – aiškina L.Komarova. – Vieniša moteris tarsi paauglys nori naudotis partneriu, patirti malonumą. O juk subrendusiam žmogui jau daug įdomiau duoti, nei imti.“
Su infantilišku santykių modeliu susijusi ir maksimalistinė santuokos samprata: bendras gyvenimas turi būti laimingas, rožėmis klotas, o jeigu taip nėra, kam jis reikalingas. Geriau jau likti vienai.
„Kai kurios vienišos moterys bijo, kad nebus išgirstos, kad jų negerbs, ir dėl to renkasi vienišės gyvenimą, – pastebi A.Vraga. – Tačiau bet kuri santuoka išgyvena ir gerų, ir sudėtingų laikų. Gyvenimas poroje – tai gyvas dviejų žmonių santykis, turintis įtakos abiejų asmenybių raidai.“
.jpg){kind=small}
