Kas stipresni psichologiškai: vyrai ar moterys?

Dar viena nemirtinga tema diskusijai. Juk dažnai tenka išgirsti nusivylusį: „Jau tie vyrai…“, bet jau kitu atsidusimu lygiai toks pats apibendrintas nuosprendis tenka moterims: „Ech, moterys…“. Ir, rodos, visi puikiai žino, kokie yra tie „vyrai“ ir kokios „moterys“.

Senų seniausiai kalboje susiformavusius griežtus „stiprioji lytis“ ir „silpnoji lytis“ pamaži keičia subtilūs išvedžiojimai „stipresni vyrai/moterys“ ir „silpnesni vyrai/moterys“. Galbūt prie to prisidėjo sovietų laikas emancipaciją pajutusios moterys, augindamos dukras taip, kad nebijotų nei kastuvo griebti, nei sunkvežimio pavairuoti, nei girtuoklio vyro su šluota į lovą palydėti. O gal persistengė tos, kurios savo brangiuosius sūnaitėlius per ilgai užstodavo, didvyriško pločio klubais, ne tik nuo mokyklos peštukų, bet ir varginančių namų ruošos darbų. O kur dar tėčiai, kurių išsvajotas pirmagimis „deja“ buvo ne sūnus ir dabar apie automobilius išmano tiek, kad rausta vyrai, kaip nekaltos mergelės, kai ta ilgakojė gražuolė atsidariusi variklio dangtį padaro tvarką. Arba dėl kokio nors, vien Froidui žinomo, komplekso nesusiklostė šeimoje vyriški santykiai ir tėvas sūnui, visam gyvenimui, padovanojo nepilnavertiškumo jausmą be jokios pateisinamos priežasties.

^{Vyro ir moters reakcija į meilės laiškus prieš vedybas}

Visuomet malonu rasti kaltąjį ir kuo jis didesnis, tuo mažiau kalti jaučiamės patys. Tebūnie šįkart: kapitalizmas, feminizmas, liberalizmas ar dar kas nors, prieš ką nebegalėtume pasipriešinti. Bet kai šitaip garsiai pasireiškę viešumoje grįšime namo ir susisuksime savo jaukiame lizdelyje, įkyrios mintys privers pripažinti: patys kalti, o tiksliau, ne kalti, nes prisitaikymas užprogramuotas mūsų biologiniame aparate.

Tiesiog mūsų aplinka verčia nebesilygiuoti į pavyzdingąjį vyrą Adomą ir jo tobulai moterišką Ievą. Juk akivaizdu, kad, kol jie turėjo tik vienas kitą, darbus teko dalintis pagal sugebėjimus. Fiziškai stiprus Adomas tausodavo rūpestingosios Ievos jėgas puikiai suprasdamas, kad „tas neįtikėtiną palengvėjimą keliantis jausmas, kai… pagaliau viskas baigta“ yra būtent toks atlygis, kokio jis tikisi už savo pastangas veikiant kartu. Jam tereikėjo pasirūpinti, kad jai neskaudėtų galvos, kai jis paprašys pamasažuoti skaudančius pečius. Aišku, Ieva galvą suko ne dėl trijų nereikalingų kilogramų, artėjančio vasaros išpardavimo ar smukusių vadovaujamos firmos akcijų, bei būsimų vaikų išsilavinimo kokybės, todėl besirūpinant Adomo gerove ir namų jaukumu, migrena jai visiškai negrėsė. Tuo labiau, kad dėl nevaržančios aplinkos ir itin atviro apsirengimo stiliaus, Adomas vargiai begalėdavo nuslėpti susidomėjimą Ieva bet kur ir bet kada, todėl ji nuolat jautėsi geidžiama ir reikalinga be jokios konkurencijos su kaire ar dešine.

Dabar viskas (gali būti) kitaip.

Adomas pluša tik sporto salėje po ilgos dienos odiniame krėsle priešais kompiuterį aplink zujant dalioms kolegėms, į kurias jis net nekreipia dėmesio, nes vos radęs laisvą minutę skambina draugo rekomenduotam kirpėjui bandydamas atrasti vietos apsilankymui savo dienotvarkėje tarp kitų savęs puoselėjimo procedūrų, pramogų ir pasimatymų. Kai galiausiai parsiranda namo, jį pasitinka tyla, dukart per savaitę apsilankančios valytojos raštelis, jog reikia nupirkti valymo priemonių ir bent trys balso pranešimai nuo mamos, bandančios iškvosti, ar per šias Kalėdas jis pagaliau pristatys savo draugę.

Ievos kaktą prakaitas išmuša dažniau ne horizontalioje padėtyje, o nuo beprotiško streso, patiriamo dirbant tarptautinėje įmonėje, nors efektas tas pats – madingai nuriebalinta figūra. Apie laiką sau ji tik pasvajoja ir visas būtinas grožio procedūras atlieka paskubomis, nors atrodo taip pat nepriekaištingai, kaip ir jos nuosavas butas. Jos išsvajotus savaitgalius kartais visai nekaltai sudrumsčia trys išdykę jaunėlio brolio vaikai, kai šis suplanuoja eilinę romantišką kelionę-staigmeną savo, rodos, nuolat nėščiai namų šeimininkei. Po tokio varginančio maratono pagaliau ištiesusi kojas priešais televizorių su brangaus vyno taure rankoje ji pagauna save galvojant jog norėtų vaikų ir tuojau pat įtraukia į savo dienotvarkę naują punktą: „Užsiregistruoti pas psichologą.“

Taip jau susiklostė, kad vyras ir moteris nebėra vienas kitam būtina egzistencijos sąlyga. Aišku, gimdyti vis dar gali tik moteris, o apvaisinti – tik vyras, tačiau ir šioje srityje sugalvotos tokios alternatyvos kaip dirbtinis apvaisinimas bei surogatinės motinos. Nepriklausomybė nuo vienas kito leidžia nebe pašnibždomis kalbėti apie silpnąsias vyrų savybes bei gerbti, o ne smerkti stiprias moteris. Tenka pripažinti, kad charakterio stiprybė nėra tiesiogiai priklausoma nuo lyties, kad ir kaip vis dar norisi svajoti apie psichologiškai stiprų vyrą, kurio vienintelė silpnybė – moteris ir tą silpną moterį šalia jo, kuri visus (na, gerai – tris) namų kampus laiko ant pečių.

Rodos, ir tie patys „stiprus“ ir „silpnas“ jau gerokai išblukę tolerantiškai vengiant kontrasto ar pernelyg susimaišę „jin –jan“ principu. Klasikinį juodos ir baltos derinį keičia jau net penkiasdešimties pilkų atspalvių tendencija ir peršasi išvada, jog geresnis ne tas, kuris ryškus, o tas, kuris įkišęs savo trigrašį į jūsų gyvenimą sujaudina taip stipriai, kad net silpna (gerąja prasme) ir leidžia patikėti, jog gyvenimas – komandinis žaidimas. Ne toks elegantiškas ir apgalvotas kaip šachmatai, o purvinas, grubus ir rėksmingas kaip angliškas futbolas, kada kiekvienas yra stiprus savo pozicijoje, o pergalės troškimas suvienija net tada, kai po skaudaus pralaimėjimo tylomis keikiami neteisingi teisėjai. Belieka atrasti pasaulio čempionų vardo vertą komandos sudėtį ir suprasim, kad tik kartu mes – stiprūs, kad ir kokie nuogi, bei pažeidžiami persirengimo kambariuose.