Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Septyni vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės, 1 katė, 70 kambarių viename didžiausių Anglijos dvarų, 2 milijonų svarų paskola, 10 tūkst. mėnesinės palūkanos, 1 didžiulė ir nesibaigianti ekonominė krizė – esminiai dokumentinio filmo „Dviejų pamišimas“ (angl. Madness Of Two, 2012) skaičiai.
„Kai susitinka du šiek tiek pakvaišę žmonės, įvyksta kažkas, kam buvo sugalvotas terminas „dviejų pamišimas“, – sako vienas iš filmo veikėjų. 43 metų Helen, pasijautusi vieniša, įdeda skelbimą į laikraštį, kad norėtų susipažinti su vienišu vyru. Taip ji sutinka Džoną, šiek tiek už ją vyresnį architektą. Jiems gimsta sūnus. Dabar Helen ir Džono šeimoje – 7 septyni vaikai. Lyg būtų negana rūpesčių, pora nusprendžia įsigyti milžinišką, Jorko centre esantį dvarą, kuriame gyveno kone kilmingiausi Anglijos žmonės ir, žinoma, turtingiausi. Helen pakliūna tarp 3 proc. daugiausiai uždirbančių šalies žmonių, Džonas turi įmonę ir šiek tiek nekilnojamojo turto, tačiau ir viską pardavus bei pridėjus turimas santaupas jiems neužtenka pinigų, tad pasiima iš banko šiek tiek didesnę nei milijono svarų paskolą. Šeimai reikia dar tokios pat sumos, kad galėtų dvarą paversti itin prabangiu viešbučiu. Bankas sutinka jiems paskolinti pinigų ir remonto darbai prasideda, tačiau jiems neįpusėjus, lyg iš giedro dangaus ne tik šalies, bet ir viso pasaulio ekonomikai stipriai smogia krizė, apie kurią lietuviams tikrai nereikia pasakoti. Taigi bankas persigalvoja dėl antrosios paskolos. Helen nuo ryto iki vakaro skambina į įvairius bankus, derėdamasi dėl susitikimo, paskolos galimybių ir pan. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ima aiškėti tolimesnis likimas – gatvė. Galiausiai, atsisakius savo svajonės turėti viešbutį, paprašoma banko įvertinti jų namus. Visiška neviltis – porai pasiūlomi tik 500 tūkst. svarų, o skolos kas mėnesį vis auga… Ir tai dar ne viskas.
Režisierė Kim Hopkins su šia skaudžiai nuo svajonių nukentėjusia pora susipažino bare. „Aš beveik visus savo filmų herojus sutinku čia“, – sako vakar vos į besibaigiantį Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu rodomą savojo filmo seansą spėjusi moteris. Kai šie trys žmonės susitiko, viskas atrodė beprotiška, smagu ir tikrai verta filmo. Tiesa, iš pradžių Helen ir Džonas atsisakė filmuotis, tačiau vėliau pergalvojo režisierės pasiūlymą ir sutiko, traktuodami tai, kaip reklamą viešbučiui. Filmavimas truko kiek daugiau nei penkerius metus. Ir tikrai, į dažną dokumentininkams užduodamą klausimą „kuriate savo filmui siužetą prieš filmavimą ar jo metu?“ K. Hopkins turėtų ką atsakyti: Džonas, kuriant filmą mirė. Kai viskas dar buvo bepradedančių pildytis svajonių lygmenyje Helen režisierės paklausė, ar ji pamena anglų rašytojo Arthuro Millerio knygoje „Komivajožieriaus mirtis“ aprašomą sceną, kuomet moteris stovi prie savo vyro kapo ir praneša sumokėjusi paskutinį paskolos įnašą. Moterys tada juokėsi, net nesusimąstydamos, kad tik ką buvo išpranašautas tiek filmo, tiek vaizduojamos šeimos likimas.
Jau trečiame, šių metų VDFF matytame filme jo kūrėjas stoja greta savo personažų: latvių „Dokumentininke“ režisierius Ivars Zviedris kuria istoriją apie pelkių raganos Intos ir savo santykius, lenkų „Tėvas ir sūnus“ – dokumentinio kino kūrėjai Pawelas Lozinski (tėvas) ir Marcelis Lozinski (sūnus) atgręžia kameras į save ir „Dviejų pamišime“ – K. Hopkins tampa provokuojančia, tačiau visuomet išklausančia, padrąsinančia ir patariančia Helen drauge, esančia greta visą šios istorijos laiką bei išliekančia šalia ir titrams pasibaigus.
Iš už kameros girdimas režisierės balsas užduoda Helen ir Džonui klausimus, kurie dažnai provokuoja ir, atrodo, galėtų tokioje beviltiškoje situacijoje tik erzinti. Pasak filmo autorės, nebuvo nė karto taip, kad ji būtų paprašyta išeiti. Kadangi Džonas dirbdavo toli nuo dvaro, tad grįždavo namo tik savaitgaliais, visą tą laiką Helen būdavo viena su vakais ir K. Hopkins. „Kartais sėdėdavau dvare penkias dienas per savaitę. Prašydavau, kad Helen man paskambintų, kai atsitiks kažkas svarbaus, tačiau nesulaukusi žinių važiuodavau pati ir filmuodavau, ten visada kas nors įdomaus vyko. Helen man pati paskambino tik tada, kai mirė Džonas. Ji pranešė apie tai praėjus vos kelioms valandos po to, kai ji rado savo vyrą sustojusia širdimi ant virtuvės grindų. Helen paprašė manęs atvažiuoti“, – po seanso pasakojo režisierė.
Tikriausiai įdomu, kaip dabar sekasi Helen šeimai? Moters svajonė išsipildė, ji turi viešbutį, žinoma, kambariai ne visi įrengti ir skolos niekur nedingo, tačiau po truputį artėjama prie plano ir jie visi neatsidūrė gatvėje, ko labiausiai buvo bijoma. Pasak K. Hopkins, ji nupirko du butelius vyno ir pasikvietė Helen į asmeninę filmo peržiūra. „Man patinka ta moteris“, – apie save po filmo pasakė Helen. Iš tikro, ji prilygsta bet kuriam literatūroje ar kine kuriamos stiprios moters paveikslui, kuris nublanktų prieš kitus vien dėlto, kad yra tikras. Aplink lakstantys ir triukšmą keliantys vaikai, iš proto vedantys, jos kiemu lyg stovėjimo aikštele besinaudojantys bjaurūs kaimynai, kitame laido gale nuolat tik blogų naujienų turintys bankininkai arba pasipiktinę darbininkai, kuriems ji skolinga krūvas pinigų už remontą, baldus ir kitus dvaro-viešbučio reikalus. O vėliau lemiamas, bet vis tiek jos nepalaužęs smūgis – vyro mirtis. Helen visuomet išliko stipri ir sugebėdavo ironiškai atsakyti į režisierės jai mėtomas replikas.
„Noriuuuuu saldainių“ – kartojo ir kartojo verkdamas Helen mažiausiasis, kai ji jam siūlė omleto. „Noriu pinigų“ – lyg sau, lyg kamerai, lyg vaikui atsakė Helen. Pasak režisierės, ši scena puikiai parodo, kaip užgaidos, visi piniginiai dalykai gali sugriauti žmonių gyvenimus. Galima tik spėlioti, jei nebūtų apie šią didelių svajonių turinčią šeimą kuriamas filmas, gal jie nebūtų taip stipriai jų įsikibę ir gal viskas nebūtų taip tragiškai pasibaigę. O gal atvirkščiai – gal dabar Helen viešbutis neturėtų tiek klientų, kiek jų atvyksta po juostos pasirodymo… „2007 m. pradėjusi filmuoti „Dviejų pamišimą nesiskundžiau regėjimu, dabar nešioju akinius, buvau liekna – dabar turiu antsvorio, filmavau juosta – vėliau talpinau medžiagą atminties kortelėje“, – vardijo K. Hopkins, kas pasikeitė nuo 2007 m. iki 2012 m., kuomet filmas buvo baigtas. Žinoma, tai tik išoriniai dalykai, tačiau neabejotinai šių dviejų moterų draugystė turėjo didžiulę įtaką jų asmeninėms istorijoms. Tad belieka pasikartoti, dar kartą pabrėžiant, kad, taip, tikros istorijos nesustoja ir taip, filmai keičia gyvenimus.
Filme yra scena, kur moteris su savo dukromis režisierei rodo nuotrauką, kurioje ant vienos sienos galima įžiūrėti kažkokio žmogaus figūrą. „Tai vaiduoklis“, – sako mergaitės. Gal tikrai Grėjaus viešbutyje gyvena vaiduoklis, suteikęs Helen tiek daug skaudžių išgyvenimų, bet kartu ir jėgų bei žavesio? O gal pats dvaras yra tas vaiduoklis?.. Bet, ko gero, tikriausi vaiduokliai šioje istorijoje – pinigai. Tad jei turite panašių finansinių planų, labai gerai dar kartą viską apgalvokite prieš žengdami pirmąjį žingsnį, kad ir jums nepradėtų vaidentis.
Filmą dar galite spėti pamatyti šiandien, 19.15 val., kino teatre „Pasaka“.
